Kiek aplink daug nelaimingų žmonių, kurie gal ir žino, ko nori, bet ieško ir neranda. Arba randa, bet negali turėti. Galbūt, paradoksaliai, apie juos sukasi kitokio plauko subjektai, tačiau, kai ateina tie, kurie bene būtų tobuli ar bent verti dėmesio, jųjų rankos susiriša arba viskas vyksta taip, kad galiausiai lieka nusivylimas ir žodis ‘man nesiseka’. Nors kiton pusėn numetus žvilgsnį – sekasi, dar ir kaip. Tik niekada taip, kaip nori. Niekada tie, kurių reikia. Galbūt jau baigiama priprasti prie to fakto, kad viskas taip vyksta. Visi gražūs, visi charizmatiški, malonūs ir protingi. Tai kategorijos, kurios absoliučiai nelemia to, ar bus, ir kiek bus laimės tavo gyvenime. Gal kai kurie ir nenorėtų sutikti su tuo, kad charizma ar grožis nieko nelemia. Gal ir lemia, bet tikrai ne asmeninės laimės kiekį.

Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir už durų buvo kitos durys.
Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė.
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris.
Tada jis pavargo ir sukrito.
Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išskleidė rožės – galvojo jis,
snaudulingai mirdamas.
Už durų buvo durys. (A. Škėma)

Dažniausiai, kai pradedi sklęsti laukinės nakties paviršiumi, kur nėra nieko aplinkui, tik besąlygiškai atviras ir šaltas mėnulis, apsemiantis visą lauką sudžiūvusių smilgų, supranti, kad atvirumas skleidžiasi savaime. Atvirumas gydo nuo neteisingo supratimo ir netiesos. Kai naktis baigiasi ir tylaus mėnulio apsemti laukai ir pievos įgauna savo tikrąsias spalvas, atvirumas pasidaro keistas. Juk dienos šviesoj viskas atrodo kitaip – kartais net juokingai. Kartais pasidaro netgi gėda nuo pasakytų žodžių. Nors ir teisingų, ir tikrų. Galbūt dažniausiai tada, kai jauti, jog tavęs nesupras. Arba pabėgs. Arba nutils ir nebeprakalbės daugiau. Tuomet nebereikės nei nakties, nei mėnulio. Galbūt bus liūdna dėl savo nuoširdaus naivumo ir tikėjimo, o galbūt ateis baimė sudegti. Ir vėl, ir vėl ir vėl.

Dreamer’s disease.
Tekančio laiko problema.
Paskutinių kartų bėdos.
Išbaigtumo problema.
Suklupimas ant paskutinio laiptelio.
Būsimos nuojautos apie galimą ilgesį bėda.

Ir galiausiai, gyvenu gerai. Kur prasideda šviesa – ten baigiasi problemos. Juk viskas priklauso nuo požiūrio, o ir šviesos sąvoka subjektyvi. Kažkam tai – kelionės, kažkam – vasara, kažkam – meilė.
Mano didžiausia bėda – paskutiniai kartai. Tų paskutinių, kurių nenorėčiau laikyti paskutiniais. Laikas, laikas. Būsimas ilgesys. Bėdų, kurių dar nėra, bet kurios, bijau, gali ateiti. Ir nuvyti visą spindinčią šviesą.

Elektromagnetinės jutiminės, o gal energetinės bangos, būna, ima ir lakioja kaip… kaip ten fizikoj? Dalelės? Be jokios planuotos trajektorijos? Kur papuola, kur atsitrenkia, ten ir lekia? Gali būt. Aš ne fizikė ir mano protas dirba truputį kitaip. Bet galbūt ir ne apie tai šiandien šnekta.

Būna kartais, ima ir pradeda gyventi muilo burbulai. Trapūs. Gražūs. Galbūt spalvoti. Skrenda, skrenda ir atsirenkia kažkur. Arba tiesiog pasiekia tikslą. Labai gražų ir pilną vilčių. Arba kažkas paima ir tiesiog susprogdina burbuliuką. Jei anksti – nėra jau taip blogai – gal tiek vilčių nebuvo, gal pats burbuliukas neatrodė toks gražus. Bet jei vėliau? Truputis krištolinių lašelių nuo burbulo paleidėjo pusės, bet galbūt kažkada viskas susitvarko. Ne visi taip drąsiai laido burbuliukus. Vieni – kuklūs, o kiti galbūt su laiku pradėjo bijoti naujų burbulų galimos žūties. Greitos arba vėlyvesnės, skausmingos arba gėdingos. Juk visko pasitaiko. Ai, bet juk geriau tuos burbulus iškart sprogdinti, taip? Kam tų burbulų. Geriau gražūs, krištoliniai rutuliai. Dideli ir sunkiai sudaužomi – juk laikomi tvirtovėse, kurias saugo įgudę sargybiniai. Dažniausiai jie būna du.

Klavišiniai vis groja, o tu vis dar miegi ramybėje. Sklęsti virš muzikos grasų, mėgaujies akimirkų skoniu ir dėl nieko nesijaudini. Nes viskas vyksta taip, kaip vyksta. Vyksta taip, kaip turi vykti. O jei nevyksta – vadinasi, nereikia. Kartais būtų gerai pabėgti, nes per daug išnaglėjusios mergaitės praranda laiko nuovoką ir nebesupranta, ką reikia branginti, ką reikia saugoti, o ko geriau nekęsti. Bet pastaruoju metu viską per daug myliu. Ir visai dėl to nesijaudinu.

Aš mažas paukštukas, kurio sparneliai suėmus į delną ima spurdėti iš troškulio vėl pabėgti į laisvę. Prabėgę metai kardinaliai pakeitė ir laimės skonį, ir žolynų kvapą, ir troškimų skalę pakoregavo.

Nors laiką kabinam šaukštais, vis tik reikia suvokti, kad kažkada ateis laikas, kai jį tebegalėsim kabinti tik arbatiniais, o nebe sriubos šaukštais, ar netgi samčiais. Kita vertus, kabindami laiką samčiais galim jį pripildyti laukinių gėlių, sumišusių su aistros kvapu ir visiškai nesibaiminti dėl to, kad viskas kada nors baigiasi. O iš tikrųjų, kaip gera nebijoti to žinojimo, kad viskas baigiasi. Akimirka, naktis, meilė, viskas. Kaip gerai, kad išmokau nebebijoti, o mėgautis viskuo, ką pateikia gyvenimas ir karštas kraujas. Manau, jog didele dalimi per galvą tvojo praėjusieji metai, kurie išaugino ir subrandino širdį bei smegenis. Nužudė visas baimės ir padarė atvirą viskam. Smagu, nes paprastai nebeskauda dėl pabaigos. Rodos, duokit tūkstantį pabaigų – paimsiu visas ir papuošiu gėlių žiedlapiais. Juk smagu. Juk pabaigos – tai naujos galimybės.

Mėgstu bandymų dienas. Jos būna labai nekaltos ir nuoširdžiai atviros. Leidžia mylėti be skrupulų ir nebijoti, kad galbūt tu esi absoliučiai netobula. Nepakankamai graži ar protinga. Nesvarbu niekas. Smagu tekantis laikas pilnas meilės, aistros ir stebuklingų naktų pajautimo. Smagūs sunkumai. Smagios smulkmenos.

Pagaliau kažko išmokau. Svarbiausia – nebijoti ir šypsotis. Ir džiaugtis laiko kabinimu šaukštais.

http://www.youtube.com/watch?v=3EcVH77YZ9k

Gražiausi pavasario lietūs jau nulijo, o aš jų taip ir nepastebėjau.

Taip pat, kaip nepastebėjau ir atėjusios vasaros.

Tik flashback’ai eina šniūrais visai neatsiklausę ar jiem galima rodytis mano gyvenime. O jie tiesiog ima ir ateina.

Į sapnus, į mintis, į sąmonę ir į pasąmonę. Su gražiu tobulybės prieskoniu.

Gali klausinėt ko tik nori ir kiek nori – vis tiek niekas nepaaiškins kodėl ir ko jie čia šmėžuoja.

Kita vertus, juk jie tokie gražūs. Nebelieka įtampos, visos blogiausios detalės sunaikintos. Kažkoks tobulos ramybės ir amžinybės pojūtis.

(Brangioji, tuoj gausi širdies smūgį, jei per dažnai galvosi apie flashback’us.)

Vadovaujantis logikos ir mokslo metodologijos technikomis, turbūt užtektų pasakyt, jog flashback’ai yra atskira logine klase, kategorija ir neturi jokių realybei būdingų požymių, todėl čia susiklosto nuošalės santykis.Toks visiškas nesutapimo santykis.

Aišku, nekalbėsim apie materiją ir antimateriją ir apie jų susiliejimo galimybes, nes tai jau ne mano kompetencija. 

Pasiilgstu visko, visada ir visur.

Ir norėčiau būt katinu dabar. Jo gyvenimas susideda iš miego, valgymo ir medžiojimo savo malonumui.

Prieš rašydama šį straipsnį įdomumo dėlei pirmiausia peržvelgiau spaudą. Ką gi, aktualiausia tema šiuo metu Lietuvoje yra krizė ir, be abejonės, prezidento rinkimai. Šių metu gegužės 14 dieną kaip tik Mykolo Romerio universitete klausiau D. Grybauskaitės, kandidatuojančios į Lietuvos Respublikos prezidento postą ir L. Donskio, kandidatuojančio į Europos Parlamentą, minčių apie Lietuvos valstybę ir Europą. Studentai uždavinėjo klausimus, o kandidatai buvo priversti į juos atsakyti. Mane sužavėjo eurokomisarės D. Grybauskaitės bei filosofo, visuomenės veikėjo L. Donskio paprastumas ir konkretumas. Nebuvo tuščių kalbų, kokias paprastai mėgsta mūsų politikai. Kalbėjo faktai, praktika ir intelektas. Lietuvai tikrai reikia žmogaus, puikiai besiorientuojančio Europoje. Vis tik supranacionalinė (Europos Sąjungos) teisė yra aukščiau už nacionalinę. Mažai kas tai dar supranta. Kalbėdama iš savo pozicijos, bene pirmą kartą per savo dar ganėtinai trumpą gyvenimą galiu teigti, kad vis tik atsirado kandidatų, tikrai vertų tapti svarbiausiomis valstybės bei Europos galvomis. Mažas nukrypimas – kartais pagalvoju, jog jeigu mūsų nebūtų Europos Sąjungoje, vargu ar dar ta menka tvarka, kuri vos egzistuoja valstybėje, apskritai būtų. Juk dabar šiek tiek reikia prilaikyti arklius – baisu, ką pasakys Europos Komisija, Taryba ir panašiai, baisu gaut velnių. Nes jei jų bus – dings visa parama, visos lėšos, skiriamos Europos Sąjungos. Lėšos, kurias lietuviai, deja, vis dar sėkmingai plauna. Ir Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, rodos, neveikia. (Šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Jis taip pat skirtas Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymui užtikrinti.)

Kai kas teigia, jog D. Grybauskaitės reitingai – išpūstas reikalas, neva Lietuvos žmonės nežino, ką reitinguoja ir pasiduoda „bandos jausmui“. Puiku, tebūnie tai „bandos jausmas“, svarbu, kad būtų teisingas. Kita vertus, ar žmonių pasitikėjimą tuo ar anuo kadidatu galima laikyti „bandos jausmu“? Kiekvienas gali nuspręsti pats. Tuos pačius rinkimus laimi daugumos piliečių valios išraišką,t.y. balsus  gavę kandidatai. Ir nemanau, kad tai vadinamieji minios instinktai. Galų gale, užtenka apsidairyti aplinkui – lietuviai per daug nusivylę politika ir renkamais atstovais, kad besąlygiškai ir masiškai imtų tikėti kurio nors vieno politine rinkimine kampanija. Nebent tai būtų tikrai galinga rinkiminė propaganda. Bet juk dabar yra truputį kitaip.

Kaip žinia, mūsų valstybėje į prezidento postą kandidatuoja ne vien D. Grybauskaitė. Tarp septynių kandidatų į šį postą yra ir A. Butkevičius. Viena iš jo rinkiminės agitacijos būdų buvo stendas, kuriame cituojamas Konstitucijos 68 straipsnis, kurio 2-oji dalis skelbia, jog  „Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.“  Tiesą pasakius, dar prieš pamatant šį užrašą, buvau susimąsčiusi – taip, piliečiai turi tokią teisę, tik klausimas – ar ja kada nors naudojosi? Ar tik abejingai, kaip tapo įprasta, keiksnojo valdžią? Užtenka paskaityti internautų komentarus ir kyla klausimas – ar čia mentaliteto bėdos, ar žmonių pomėgis pykti ant pasaulio, ar toks begalinis nusivylimas, kad belieka tik keikti visus pasitaikančius kelyje? Labai norėčiau tikėtis, kad rinkimuose žmonės nuspręs teisingai. Bet nenukrypstant nuo temos ir kalbant apie minėtą piliečių iniciatyvos teisę, vis tiek kyla begalės klausimų. Ar čia sovietinio palikimo ženklai dar vis glūdi žmonių sąmonėje – viską už mus daro valdžia, ir nieko mes negalime pakeisti.  Na, galime tik laisvai piktintis – juk dabar demokratija.  Kartoju, teikti įstatymo projektą svarstyti Seimui gali piliečių iniciatyvinė grupė. Tai kodėl niekas nieko nedaro? Klausimas, plevenantis retorinių klausimų danguje. Užtenka 50 000 autentiškų parašų. Ir ką? Liaudiškai kalbant, „prasieitum“ pro visas aukštąsias mokyklas, dar ne tiek jų surinktum. Žinoma, jei rengiamas projektas būtų ruošiamas  ypač svarbiu visuomenei klausimu. Ir logiškas, ir teisingas. Galbūt netgi kai kuriais atvejais, kai valdžia tuo ar anuo klausimu būtų sukėlusi akivaizdų tautos nepasitenkinimą. O juk taip būna dažnai. Juk jie neklausia tautos – išrinko, ir viskas. Svarbiausia išlaikyti valdžią savose rankose. Teisingai yra sakoma – pradėkime nuo savęs. Tad kodėl mums nepradėjus? Juk galių turi ir tauta. Kodėl nepasinaudojus savo teisėtomis konstitucinėmis teisėmis?

Krištoliniai vandens lašiukai yra linkę išsprūsti vis rečiau ir rečiau.

Kartkartėmis jų vis dar pasitaiko, bet tik labai keistomis naktimis, kai kvepia žole ir mėnulis skęsta pasislėpęs už akių vokų.

Nes juk kai užsimerki, tai ir nematai.

Keisčiausi plastiški judesiai įrėmina paslėptą tikrumo ilgesį.

Kaltinti galima bet ką – save, kitus, gyvenimą, aplinkybes, bet juk vyksta viskas taip, kaip vyksta.

Begalinės tylos naktimis atsiranda beprotiškų norų – didelių kaip pasaulis, gaivių kaip pirmutinis lietaus kvapas.

Ir banalumo čia nebelieka, nes tada supranti, kiek ir ką per visą gyvenimą mylėjai labiausiai. Meilės duetas.

Kai laikas ima tekėti, pasidaro aišku, kad tai, ko reikia, yra ramybė.

Švelni ir glostanti, sukurianti pilnatvės pojūtį.

Naktiniai drugiai skraido, dengia juoduojantį dangų ir kužda: “ Visų juk tikslas bendras – visi nori būti laimingi.“

—
Nes kai bus tyla – audra nepuls.
Penkiskart pdažnėjęs pulsas priminė dar ne iki galo pamirštas akis.
Galbūt.
Nes užfiksuoti vaizdiniai groja kaip filmas nuostabus.
Galbūt.
Pamirštos detalės nebeišvys šviesos.
Daugiau.
Galėtų šviesos dužt.
Asfaltan.
O padažnėjęs pulsas trukt —
kad ir visą amžinybę, nes galbūt!
Kai bus tyla – audra nepuls.

—
Mėnulis vandeny nulietas buvo.
Šiąnakt.
Skulptūrų nespalvotų parke.
Kuriam nei geltonos, nei violetinės, nei žalios spalvos.
Nebuvo.
Ir kur padėt šauktuką ar klaustuką? Čia. Juk taip svarbu!
Kai nespalvotų skulptūrų parke,
tiek daug nulieta atspindžių.
Tarp sklęstančių pūkų.
Lėtai.
Nulietas buvo jis.
Giliam, raudonam vandeny.

—

Aš nesu tavo įprotis.
Tu – mano tyla.
Beprotiško ilgesio fone juodai balti lašai tiška.
Ant lėtai plevenančių plaštakių.
Visam danguj!
Simfonija…
Tik mes ją taip vadinam.
Plaštakės tokių žodžių juk nežino.
Ir nežinos.
Nes tik plasnos, plasnos, plasnos…

— Click here —

(vienintelis buvo. vienas. )