Kažkur toli toli kalnuose, kur iš pakalnėse suręstų namelių matyti kylanti saulė, gyvena pūkiniai angelėliai. Dienomis jie skraido virš miestų, stebi žmonių gyvenimą, elgseną, o vėliau, grįžę į trobelę ramiai susėda prie arbatos puodelio ir šnekasi.
– Žmonės keisti. Jie prisimena savo praeities klaidas, tačiau kartu ir džiaugiasi dabartimi ir begaliniai laukia ateities. Laukia ateities, nes tikisi gražesnės saulės, gražesnio dangaus, gražesnio gyvenimo. Tačiau daugelis jų, sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis analizuoja praeities klaidas. ir praranda gausybę laiko. Svarbiausia – praranda dabartį. Mėnulis tuomet pasidaro butaforinis, saulė – butaforinė, ir visas gyvenimas patampa kažkokio nestandartinio fiktyvumo išraiška. Kadaise vienas vyras, būdamas prie mirties patalo staiga suprato, kiek laiko praleido veltui. Padovanojo save godžiajai materijai, kuri, iš tikrųjų, yra besotė. O padovanojęs suprato, kad tą laiką jis galėjo maksimaliai išnaudoti mylėdamas, kurdamas ir tiesiog. Gyvendamas. Atėjus visagaliam supratimui jis nebenorėjo naktimis miegoti. Juk dar liko laiko. Nemiegos, nes, po velnių, koks stebuklingas dalykas yra naktis, koks stebuklingas dalykas yra dangus. Koks stebuklingas dalykas yra naktinis visos savo esybės pajautimas. Nemiegos, nes lauks ryto. Kaip nuostabiai kyla saulė, kaip nuostabiai brėkšta rytas. Tada juk ateina supratimas apie amžinąsias vertybes. Visos tavo mintys apie beprasmišką buitį, pavyzdžiui, ką šiandien gaminti pietums, ką apsirengti, kaip nepasirodyti kvailam, nublanksta prieš amžinybę. Lieka absoliutus begalinis nulis. Supratęs tai, jis dar kartą įsitikino – žmonės nevertina viso nuostabaus pasaulio, kol neartėja drastiškas finalas ir kulminacija. Visą gyvenimą žmogus mokosi gyventi. Tik svarbiausia mokytis gyventi nepamirštant įkvėpti amžinybės oro. Nes tuomet laimės paieškos laukas susiaurėja. Ir artėja, artėja, artėja… O svarbiausia yra mylėti. Besąlygiškai. Kodėl? Esminis supratimas apie tai ateina savaime. Ir pats didžiausias malonumas yra suvokti tai pačiam.
„Dauguma tiki, kad laimė slepiasi kažkur už šimto mylių arba tupi ant pasaulio krašto, kur jos ieškojo asiliukas. Bet taip nėra. Laimė yra ten, kur esame mes.“