Paeiliui nuaidėjo trys pačios nuoširdžiausios pasaulyje maldos, kurios, deja, liko neišklausytos. Nėra išėjimo iš užburto rato – pirštai nori susigūžti į mažutį kumštuką, kuris, tvirtai iki skausmo nagams remiantis į delną, išreikštų visa tai, kaip yra iš tikrųjų. Visą, pačią nuoširdžiausią teisybę. Užburtas ratas. Šitoj vietoj stebuklo, matyt, būti negalėjo. Tyliai išsakytos maldos neturėjo tikslo. Stebuklai įmanomi visur kitur, bet tik ne čia. Dangus čia nepadeda. Žemė čia nepadeda. Nepadeda čia niekas. Bet juk labai nyku dabar. Kur dingo saulė? Kartoju, dabar yra labai nyku. Pats didžiausias noras – kad viskas kuo greičiausiai baigtųsi. Tuščia, šalta, nyku. Taip dar niekada nebuvo. Tame laike, kai egzistuodavo panašūs potyriai į šiuos, viskas atrodė labai rimta, bet tai greičiausiai buvo tik saviįtaiga, kad reikia to, ar ano. O dabar? Dabar aš neskatinu ir neaudrinu tų norų. Viskas yra rimčiau, nes priešingai – stengiuosi viską blokuoti, o, deja, neišeina. Ir vėl, maldos, maldos, maldos. Tik niekas jų negirdi. Gal kada išgirs?
„Soft & easy“(vienkartinių servetėlių pavadinimas). Dabar kaip tik norėčiau perskaityti Kirkegoro darbų ištraukas. Nors filosofijos nelabai mėgstu, bet šiuo metu labai norėčiau tai padaryti. Tik, deja, dar niekas neatsiuntė – juk tai kitam seminarui, kuris bus tik trečiadienį. Ribinės situacijos. Ribinės situacijos. Ribinės situacijos. Viskas laikina? Galbūt. Belieka tik sau tai įsiteigti, tuo patikėti ir ateity bus lengviau gyventi. Galbūt bus lengviau.
Kiek ilgai mano žodžiai eina į niekur. Noriu, kad vieną dieną jie būtų išklausyti. Nes dabar, iš tikrųjų, yra labai nyku. Nes noriu turėti saulę. Kuri kasdien šviestų virš galvos ir šildytų.
