Rankraščiai nedega.

Penktadienio linksmybės nužudė mano imuninės sistemos atsparumą ir nesvietišku greičiu privertė pasijusti šiokiu tokiu ligoniu. Įdomi būsena – galva sukasi, gerklytė skauda, o ir nosis nelabai kaip gyvena. Nežinau ar turiu temperatūros, bet įtarčiau, kad turiu. Nes kai aplanko tokių negalavimų komplektas su visais ingridientais, gali pastebėti minimalius, gerai dar, kad laikinus pokyčius psichikoje.

Dabar aš pradėjau laukti stebuklų. Pirmiausia, noriu sniego. Jis be galo daug gražių dalykų primena. Ir svarbiausia – tai neatsiejama normalių lietuviškų Kalėdų dalis. Pradėjau laukti stebuklų dar ir po to, kai vakar pažiūrėjau filmą ‘\’Tigras ir sniegas\’ . Nes ten matyti stebuklai tokie tikroviški, kad gniaužia kvapą. Ir jau ir taip užgulusi nosis išvis ima nebegauti oro. Pažiūrėjusi filmą iki pat dviejų nakties, pradėjau norėti dar daugiau stebuklų. Ir būtent ČIA IR DABAR. Neliko nieko kito, kaip pasiimti ‘Meistrą ir Margaritą’. Knygą, kurią pradėjau skaityti trečią kartą. Kaip taip įmanoma? Nes tai klasika, nes ten Bulgakovas. Nes ten kiekvieną kartą atrandi be galo daug dalykų. Nes ten juk magiškasis realizmas. Mačiau spektaklį. Knyga įspūdingiau.[ Štai ką vakar spėjau perskaityti—->> Žiūrėti nuo 2,10min, pirma dalis. Antra dalis O čia traileris.] Bet vis tiek, knygą skaityti įspūdingiau. Ir ji labai graži.

Aš pradėjau laukti stebuklų. Paprasčiausių ir mažiausių stebuklų. Kurių kiti net nepavadintų stebuklais. Kažkada sakiau, kad pas mane stebuklai nevyksta. O gal vis dėlto, kada nors galbūt koks nors aplankys? Nes iš tikrųjų noru labai nedaug. Noriu turėti truputį ugnies ir spindinčių akių. Dar norėčiau būti stipriai kam nors reikalinga. Kokiu nors būdu. Galbūt aš tiesiog nemoku gyventi, kad taip nevyksta. Galbūt perfekcionizmas yra mano didysis nuodas, plačiai įleidęs šaknis visose srityse. Kuris nieko daugiau nedaro kaip tik nuodija. Nes pasidaro labai liūdna ir supranti, kad iki tobulybės modelio dar labai labai toli. Nori tobulybe būti kitiems, o svarbiausia – sau. Blogai, nes tai yra neįmanoma. Nežinau, kas ir kada man kals per galvą, ir kada aš pagaliau suprasiu, kad neįmanoma savęs sumodeliuoti taip kaip nori, nes esi koks esi. Blemba, matyt, labai nemyliu savęs. Galbūt reikia paprašyt Kalėdoms meilės sau? Matyt taip ir padarysiu.

—

O šitos akys tada nebuvo tokios tuščios ir stiklinės kaip šioj nuotraukoj. Šitų akių žvilgsnis pakito. Pasiilgau tų akių spindesio. Nes jos tada būna tiesiog gražios. Man patinka analizuoti nuotraukas. Pamatai daug dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai. Žiūri į dvi nuotraukas, kuriose yra tas pats žmogus ir iš tikrųjų, matai skirtingus žmones.

—

Noriu stebuklo Kalėdoms. Ugnies ir spindinčių akių.