Blogiausia, kai saulė nustoja šviesti ir ateina naktis. Tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik laukti ryto. Na, išskyrus tuos atvejus, kai naktys būna kupinos magijos ir iš velniažin kur atsiradę angelai barsto aukso dulkes. Tačiau šiuo metu juk negaliu skųstis – sapnai man kompensuoja viską, ko galėtų trūkti. Sapnuose mane lanko tie, kuriuos aš myliu, tie, su kuriais šiaip būna beprotiškai gera. Ir aš vėlgi laukiu, kada vėl pradėsiu sapnuoti.
Norėčiau pabėgt po paskutinio egzamino ten, kur manęs niekas nerastų. Truputį reikia pailsint protą, moralę ir tą pačią širdį banaliu pavadinimu. Juk aš šaunuolė – viską susitvarkiau taip, kad sesija baigtųsi anksčiau nei turėtų.
Laikui bėgant noriu parašyti knygą, noriu nufilmuoti trumpametražį filmą, kuriame būtų truputis Meko avangardinių idėjų su vynu. Noriu parašyti optimalų kiekį dainų ir jas įdainuoti. Ir taip pat noriu praktiškai panaudoti savo specialybės žinias – ginti žmones. Būtent tokiose bylose, kuriose šiandieninėje visuomenėje teisėjams su ledo gabalais vietoj širdžių, apsvaigintiems pinigų, juoduoja sąžinė. O man juk pinigų nereikia, aš juk tik laimės noriu. Perskaitykit, kai turėsit laiko Aldonos Meilutytės knygą „Ar įmanoma pagerinti teismų darbą Lietuvoje?“ ir suprasit apie ką kalbu. O ten labai populiariai viskas parašyta. Netgi žymiausios bylos Lietuvoje aptartos. Tada nori nenori, kartais pats natūraliai skaitydamas įstatymus imi iš jų šaipytis. Op, op, op.
Aš atgulsiu, tu pareisi, bus raudoni vakarai…
O kaip keista? Kai tu pamiršt negali tik dėl to, kad tavęs nesugeba pamiršti. Bilekuria prasme. Blogąja/gerąja. Tik dėl to, kad neutralios dalies čia nėra. Kodėl manęs neįmanoma išmest iš galvos, aš nesuprantu. Ir net nebandau to padaryti. Ir kartais visa tai neišsakytą reikia pasilikti SAU. Kad nebūtų labai gėda. Prieš save ir draugus.
Tęsiu laimės paieškas. Noriu savo žmogaus, kuriam reikėtų ne bobos – ledo gabalo, o tokios, kokia esu. Nemokančios pasakyti ‘ne’, kai jos labai prašo. Mylinčios iki pat žemės graibymo, kai viskas tampa rimta. Prisirišančios tiek, kad po to milijardą metų tenka kovot su savo nebloga atmintim, kuri ypač gerai pamena datas ir įvairiausias smulkmenas ir negalinčios susitaikyti su tuo, kad dabar nėra to ko reikia. Ir nuolat klausiančios ‘kodėl’. Su truputį per minkšta širdim viskam, ir visokiom bledėm be gailesčio patinka iš jos šaipytis ir laikyti ją visiška beprote. Kuriai truputį trūksta proto. O juk aš tiesiog neturiu tikslo rodyti savo beribių proto galimybių. Viskas paprasčiau, negu paprasta. Ir mes pričiupsim pavasario vėją.
Sakoma, kad žmonės, kurie turi be galo gerą humorą jausmą yra ir pakankamai melancholiški.
Tebūnie šitie metai ne tokie sunkūs kaip 2008.
sausio 5, 2009 at 11:04 pm
Visiems reikia atsikvėpti nuo sunkių 2008-ųjų. Daugeliui tai skaudžių praradimų metai ir nesvarbu kas tiksliai buvo prarasta, bet kas gali būti velniškai svarbu… Žinau, kad Tau sunku, bet žinok, kad yra delnai, kurie gali rinkt Tavo ašaras, kad yra pečiai, į kuriuos galima atsiremti. ir kad yra akys, kuriois nori matyti Tavo akis spindinčias ir laimingas. Tai yra draugai. Laikykis.
sausio 5, 2009 at 11:17 pm
Nebebėra man taip sunku. Nebebėra. Atsibudau po Naujų ir supratau – neeeeee. Nėra čia ko verkt. Viskas yra gražu. Viskas yra nuostabu. Ir jei neišeina to pripažint – yra saviįtaiga. Jinai gerina gyvenimo kokybę 😉
Visada sakiau ir sakysiu –
Nėra NIEKO, ko žmogus nesugebėtų pakelti. NIEKO
Kaip ir nieko nėra neįmanomo. Tiesiog reikia tai įsiteigti. Kai kur sunku, kai kur lengva. Bet vis nėra neįmanoma 
sausio 5, 2009 at 11:27 pm
Smagu matyt, kad atsigauni. 😉
sausio 5, 2009 at 11:32 pm
Tai galėtų tęstis truputį ilgiau nei visuomet
sausio 5, 2009 at 11:34 pm
Ei, daugiau optimizmo! prasededa naujas laikas Tavo gyvenime! tiesiog vat kaip ir dsakei atikeli ryte ir supranti… Tai reikia išlaikyt tą supratimą 😉
sausio 5, 2009 at 11:40 pm
Mane tik nervuoja, kad pas mane nulis permainų. Visada tas pats. O ir ašaros dažniausiai būna tik iš įpročio. Nes man jau pačiai viskas nusibodo
Bet ai. Viskas yra ir bus gerai – Akropolis 😀
sausio 5, 2009 at 11:44 pm
Permainos ateina su laiku, reikia jų išlaukti ir visada tikėtis kažko naujo kiekvieną dieną. Gal tai atsitiks maksimoje? 😀 niekada juk negali žinoti 😉
sausio 5, 2009 at 11:52 pm
Kad ir norfoj tegu ;D
sausio 6, 2009 at 12:06 am
Na tai va būtent ! optimizmas kas rytą – vaistas nuo visko 😀
sausio 7, 2009 at 5:19 pm
paskutine pastraipa yra cystai skiltis „about me“.
svarbiausia zinoti, kad ir visa tai – praeis.
ateis laikas kai saule sypsosis tau net ir tada, kai uz lango bus liutis.
„silumos banga skausma nuplaus…. …. ….Supratauuuu, kad nieko nera graziau uz tavo juokaaa……“
dievinu sita eilute.
Su meile