Angelų dulkės

Blogai, saulute. Pikdžiugiškai juokies iš savo praeities. Juokies iš to, ką vadinai drugeliais, besiskleidžiančiom gėlytėm, sparnais, angelų dulkėm. Nustok, nes tuoj kas nors ateis ir nubaus. Ir vėl, kaip ir tada, imsi nesvietiškai seilėtis. Ech, tie seni dienoraščiai. Kelia pikdžiugišką juoką. Ir stiprina tam tikrus blogus įsitikinimus būsimų nenaudai. Nes jie tiesiog blogi, ir naikinantys viską visame kame. Neduodantys vandens pačioms gražiausios gėlytėms skleistis viduje. Neduodantys angelams medžiagos aukso dulkių gamybai. Ir vis tik, Dieve, kaip buvo gražu! Juk svarbiausia, kad norėjau tirpt. Svarbiausia, kad norėjau atiduot save visą ir atiduot viską ką turiu dėl kažko. Super.  Gal jau būtų pats laikas realizuoti save kitame žmoguje, bet, deja, kvaila mano galva, kuri kelia per didelius reikalavimus. Nieko tokio, reiks truputį palaukt. Juk reikia mokytis, puiku, yra kur skirti savo energiją.

Balti popieriaus lapai. Mėlyni popieriaus lapai. Dauuuug dauuuug meilės juose. Rankraščiai nedega. Nes tai, kas pasakyta ten – nedings. Niekada nedings. Nes tie žodžiai nebuvo hiperbolizuoti, jie nebuvo saldžiai seilėti. Jie buvo tiesiog gražūs. Tokie, dėl kurių norėjosi verkti iš laimės naktim, pagamintom iš laimės sirupo. Ir dar snaigių… Kurios lipo, lipo, lipo ant akių. Dieve, aš juk tikrai nebesuvokiu koks tai geras jausmas. Nebepamenu. Aš tik atsimenu didelį vėją ir didelį glėbį. Kvaila merga, kvaila, žinau. Nevertinu tų, kurie limpa užuodę nektarą ir neveda į šviesą pas angelus tuojau pat. Bet o ką daryt? Juk tokie dėsniai.

Ir vis dėlto, aš noriu, kad angelai skraidytų ir sklaidytų aukso dulkes. Ir kad vanduo, skirtas laistyti gigantiškas vidines gėlytes, neišdžiūtų. Bet visų pirma, jos turi užaugti. Teisingai, juk dar žiema, įšalas. Juk gėlės paprastai pražysta tik pavasarį…

( You get what you give )