O labiausiai dabar noriu pavasario miglos. Kažkur važiuot su atidarytais mašinos langais, pro kuriuos pučia pavasario vėjas ir groja lengva muzika. Tokia, kaip pavyzdžiui, young folks. Kai norisi atsidaryti dureles ir šokti iš mašinos. Ir griūti ant pavasarinės žolės, kai ore tvyro pabudusios žemės kvapas, o danguj pasklidusi oranžinė spalva. Myliu, myliu tave. Labai tave myliu. Norėsiu taip kalbėt. Ir nereiks net tabako. Ir nereiks svaigintis. Kitaip. Nes bus myliu myliu. Kada nors. Gal ir ne šiam gyvenime, bet bus. Kada nors. Ir man labai patinka, kai aš prisišneku. Ir įvyksta taip, kaip labai labai norėjau. O dažniausiai aš noriu tik mylėt. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia išprotėt ir visiškai nebemąstyt. Natūraliai noriu išprotėt. Nes labiausiai gera būna tada, kai negalvoji. Tik plauki, plauki… Įsikabinus į mylimojo plaukus. Šiuo metu į pseudomylimojo plaukus. Pseudo pseudo. Visai kaip IUS ANTIQUUM su pseudoapaštališkom knygom. Angelai dažniausiai būna su manim. Tik kartais gyvenimas manęs nemyli, nes priverčia suklupti ant paskutinio laiptelio, vedančio į tobulybę. Galbūt tai pamokos, kuriomis siekiama man įkalti į galvą, kad tobulybių ir tobulumo NEBŪNA. Ir kad atėjo metas trinti iš galvos tą perfekcionizmą ir maksimalizmą ir baigti save graužti. Nes nieko nieko panašaus į šį pasaulį. Nes viskas prasideda ir baigiasi ties Vingio parko estrada. Pradžia ir pabaiga. O kartais tiesiog reikia parodyti, jog galima pasitikėti. Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę. Ir nieko nieko panašaus į tavo akis. Pseudomeilė. O labiausiai dabar noriu pabėgti. Bėgčiau į šiltus kraštus, bėgčiau ten, kur pavasaris. Arba tiesiog. Derinu mintį išsijungti visus telefonus, visas ryšio priemones ir viena pabėgt ten ,kur daugiau nieko nėra aplink. Pseudomeilė. Dar neturėjau progos atsigaut nuo pat vasaros. Svajotojo liga. Norėčiau ir vėl ja susirgt. Kai siela atsikratys visų nesvietiškų norų, tada aplankys didžioji laimė. Ir po truputį tai vyksta. Nes jau darosi juokinga iš savo ankstesnių seilionių. Nes kai eilinį kartą, kai važiuoju namo po ilgos nakties vėl imu gėrėtis viskuo. Pravažiuojančiom mašinom, dangum ir visa begalybe. Liūdniausia, kad turiu minkštą širdį. Kuri nelinkusi ilgai pykti, greitai atleidžia. Kurioj, pastaruoju metu, labai daug šviesos. O principus juk galvoja protas. Ir dažniausiai laimi. Ir blogai. Nes principai neleidžia kerotis laimei. Neleidžia kalbėtis. Neleidžia reikštis atvirumui. Galvoja taisykles tokiose gyvenimo srityse, kur protui ne vieta. Kur protas neturi jokio ryšio su tuo, kas gražu ir tikra.
Žinojot?
Ten, aukštai, medžių šakose, gyvena tekantis laikas…