Mestane aih, habibi.. :)

Tikrai nežinau, kas tai – pavydas, bandymas psichologiškai išgelbėt save nuo minčių apie tai, kad nesiseka ar tiesiog kompleksų maskavimas? Juk yra keista pavydėti laimės. O galbūt pavydėti vidinės ramybės. Nors tiesą pasakius, aš pati sau jos pavydžiu. Ir kartu stebiuosi, kaip kartais sugebu nusispjauti. Duok penkis, mergiote. Pagaliau gelbėjies nuo perdėto rūpinimosi kiekviena smulkmena. O kaip yra keista? Ir truputį nesuprantama, kai pradeda plaukti patarimai iš ten, kur praktika mažai teegzistavo. Kaip galima žmogui teisingai patarti, jei didžiąją patirties dalį sudaro racionali patirtis? Juk empirinis patyrimas turi proporcingai sąveikauti su racionaliuoju. Juk gal visai ir gerai, kad nesinervinu. Juk visai šaunu, nes gyvenu gerai. Juk bėgu nuo neigiamų žmonių – jų ir taip per daug šitame pasaulyje ir jie jau tampa pilka, bet principinga ir vartotojiška minia. Aš gal visiška idiotė, bet man labiausiai rūpi dvasinis pasitenkinimas. Manęs nedomina pasiūla ir paklausa. Na, nebent kai kalba eina apie knygas arba tai, kaip reikia teisingai gyventi. Kad visiems būtų gerai. Bet juk teisingo gyvenimo recepto nėra. Yra tik patys pamatiniai ir nesenstantys principai, buvę aktualūs ir prieš tūkstančius metų, kai tik žmonės pradėjo sąmoningai mąstyti. Vis labiau suprantu, kad nemėgstu cinizmo. Cinizmas nuodas. Galgi kažkada buvo ir savotiška mada? O gal ir dabar tebėra. Net nežinau. Bet su juo dar stipriai tenka susidurti.  Keista, kai žmonės maskuoja savo kompleksus kitų žmonių sąskaita. Ir pyktis neima vien jau dėl to, kad vis tik, koks gi skirtumas – yra tų tikrų draugų, kurie, kad ir kiek nesutiktų su tavim, kad ir kiek kritikuotų, palaikys tavo bet kokį sprendimą. Bet juk dažniausiai tikrų draugų patarimo imi ir paklausai. Nes šičia toks dalykas kaip principai paprastai neegzistuoja.

Gera yra kalbėtis. Geri tie mane supantys žmonės. Nors ir apstu aplink visokiausio reliatyvumo. Einšteinas buvo protingas žmogus. Nes jis sukūrė reliatyvumo teoriją. Aš juo didžiuojuos ir jam pritariu.

Kaip gerai, kad atsigauna vidus. Kaip tik ties Naujų Metų riba. Kaip tai yra smagu. Juk man dabar nieko netrūksta. Juk galėčiau dabar gyvent lygiai taip pat kaip gyvenu dabar.

O kaip man patinka natūralūs ir ne pikti žmonės? Kaip gerai, kad turiu tokių draugų. Kaip smagu

Einu miegot. Dar neturėjau progos pailsėt ir nesuprantu kodėl, bet paskaitos labai vargina.

Bučiuoju.