Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.
Esu pakankamai radikali. Gyvenu periodais – kai jaudinuosi dėl visko arba kai nesijaudinu dėl nieko. Šiuo metu atėjo pastarasis periodas. Gera nieko neimti į širdį. O juk kartais vis tiek prisimeni visokiausius stebuklingus akių žvilgsnius… Taip, aš linkus į savianalizę. Kai kada tas nepadeda.
Kaip keičia žmones atstumas. Kai esi arčiau nei per metrą, žmogus vienoks. Kai esi už kilometro – vaizdas kitoks.
Matyt, niekada nesuprasiu kaip galima lengvai palaidot didžiulę meilę. Nepalyginamą su niekuo. Juk žinau, juk girdėjau – „Tokio jausmo dar gyvenime nesu jautęs dar nei vienai.“ Keisti tie žmonės. Vėliau drabsto šiukšlėm tuos, kurie buvo sukėlę pačius gražiausius jausmus, kokius gali sukelti žmogus. Nepagarba? Gali būti. Tad juo toliau, juo labiau mane pradeda nervinti Lietuva. Nes čia net dėl elementariosios žmogiškosios pagarbos, kuri deklaruojama konstitucijų preambulėse, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje reikia kovoti. Kas ta garbė, kas tas orumas. Kas kitur natūralu, čia – sunkiai pasiekiama. Kovot, kovot ir dar kartą kovot. Nepatinka man kovot. Mėgstu kompromisą, sutartinį principą.
Būdavo laikai, kai gebėjau gaudyti akimirkas ir jose apsigyventi. Būdavo laikas, kai jos sukeldavo nepakartojamus potyrius. Dvasinė stagnacija? Gali būt. Vėlgi, reikalingas darbas su savimi. Ir tai labai naudingas dalykas. Darbo su savimi metu galima išmokti daug dalykų – laidot tyriausius jausmus, neturinčius tikslo, neturinčius prasmės. Galima mokytis gaminti sau laimę. Galima gydytis žaizdas. Galima tobulėti.
Darausi žmogus su minimaliais vartotojiškais poreikiais. Svarbu, kad siela, protas, vidus būtų patenkinti. Visa kita vėliau.
Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.
vasario 15, 2009 at 7:21 pm
‘Vėliau drabsto šiukšlėm tuos, kurie buvo sukėlę pačius gražiausius jausmus, kokius gali sukelti žmogus.’
Nereikia visada visais tikėti. Jei jau drabstoma purvais, tai arba naiviai patikėta, arba tas žmogus šitais sakys dar ne kartą. Manau taip.
O kas dėl Lietuvos, manau akivaizdžiai matosi kaip po truputį viskas tvarkosi. Ir galima pradėti nuo savęs, beveik visada galioja taisyklė, ‘kaip tu su manim, taip aš su tavim’ ir nuo vieno žmogaus, gali persiduoti labai daug
vasario 15, 2009 at 8:46 pm
Žmonės, drabstantys purvais kitą, su kuriuo buvo, kuriam jautė jausmą, kad ir ne tyriausią meilę, nesvarbu, kad ir buvo taip teigta (nes gal tai tik akimirka), paprasčiausiai negerbia patys savęs. O negerbti savęs yra daug kartų žemiau už negerbimą kito. Tie, kurie negerbia savęs nesugeba gerbti apskritai nieko šiam pasauly. Koks pažystamas jausmas būti maišomam su purvais. Bet Juos nuplovus pasirodo kitas, tarsi naujai atgimęs žmogus, švytintis iš vidaus, daug kartų stipresnis. Milijoną kartų svarbiau viduje žinoti savo vertę, savo jausmą, savo stiprybę ir norą eiti toliau, negu būti liaupsinamam kieno nors. Nes niekas kitas nebus tiek kritiškas negu pats sau. Ilgiuosi… ;]
vasario 15, 2009 at 9:26 pm
O man kartais patinka , kaip čia pasakyt, apgaudinėti save, bet pačiam žinant tiesą o kitiems jos neatskleidžiant. Tada atrodo tu žinai, jo jie tebunie galvoja ką susimano. Galima meluoti, jog tu esi toks ar anoks, savo saugumui. Nu taip, tai savęs apgaudinėjimas, bet pats žmogus tiesą visad žinai, ir nepakeisi jos.
O drabstymas purvais, tiesiog tokie žmonės, ne be pagarbos sau, o nesusiformavę man yra. Ir puikiai suprantu, kad pagal mane, ne vienas nesusiformavęs ir miršta. Va čia jau niekas nekaltas, per visą gyvenimą galima būtų ir suspėti.
vasario 15, 2009 at 9:44 pm
nesusiformavęs gali būti buožgalvis, o ne žmogus. Nes žmonės per daug įtakos daro kitiems, ir privalo galvoti ne tik apie save. Žmogus PRIVALO. o tie kurie nesugeba, neverti kito žmogaus artumo.