Šiandien švietė saulė. Buvo gražu – o juk taip norisi pavasario! Norėjosi eiti pasivaikščioti į Vingio parką. Betgi reikėjo vykdyti kitus planus.
Perskaičiau senas, įslaptintas rašliavas. Sąlyginai senas. Būtų juokinga, jei nesinorėtų slėptis iš gėdos. Kokios įsimylėjusios mergaitės pasidaro kvailos. Na, galbūt ne visos, gal tik aš, tai ir ačiū Dievui. Skaitau, ir man gėda. Peršasi išvada – ar meilė pati savaime gali būti gėdinga? Ar ji gali daryti gėdą mylinčiam pati savaime užplūdusi visas organizmo ertmes? Nežinau. Bet man būna labai gėda. Blogiausia, kad racionaliai tų jausmų kontroliuoti negali. Tai kaip koks ilgą laiką besitęsiantis PMS’as, kuris atima sveiką nuovoką ir reakciją į aplinką. Blogai, prisipažįstu – tuomet aš būnu visiška durnė. O vėliau, kai viskas praeina ir peržiūri praeitį – gėda, baisu. Tragedija. O nepaisant to, juk norisi mylėt. Nes tik tuomet suvoki akimirkų grožį, jauti besiskleidžiančių gėlyčių kvapą… ir dar begalės dalykų. Juk jokie vienadieniai nuotykiai ir pagyrūniški prisipažinimai apie begales supančių mergaičių/berniokų neatstoja akimirkų grožio. Ir aš nepatikėsiu, kad yra kitaip. Nes liūdniausia būna tada, kai turi beprotišką pasirinkimo laisvę, bet nieko nenori. Nes ieškai to, kas atimtų tau sąmonę ir sustabdytų širdį, o po to padarytų dirbtinį kvėpavimą. Ir visai nesvarbu, kad po to, kai po kiek laiko išsiblaivai, būna gėda ir jauties kvaila. Bet juk verta. Verta kartais išprotėt. Kartais pagalvoju, kad būtų metas nuleist savo asmeninę kartelę. Bet juk chemija… Aš prisipažinsiu, kad tikrai tikiu chemija. Kai nereikia šimto metų bendrauti, kad suprastum, kad žmogus, atsiradęs šalia yra tau, tavo ir su tavim. Būtent dėl šios priežasties visos baimės veikti išnyksta. Ir viskas rutuliojasi žaibo greičiu. Pasiilgau to. Pamiršau, ką reiškia turėti saulę. Ne šiaip sau kokią, o tokią, kuriai norėtum atiduoti viską.
Sveika kartais išprotėt.