◄►Jie laukia, kol vienas kitą pamatys ir pavasario, kad galėtų mėgautis meile gražiame fone. Mes laukiam pavasario, kad galėtum džiaugtis padidėjusiu seratonino kiekiu kraujyje ir dėti viltis į jį patį.
◄►Reikės dainuoti taip, kad vidus verktų ir akys spindėtų. Jog norėtųsi akimirkai mirti jaučiant dainos virpesius. Kad tas įvyktų, reikia ieškoti įkvėpimo. Radau. Gražus įkvėpimas.
◄►Kai apsidarau aplinkui, atrodo dar nėra tiek daug žmonių mano aplinkoj su dužusiom arba iškreiptom vertybėm. Bet kai tenka turėti tiesioginių ryšių, tai supranti, kad negalėtum žmonėm pasiūlyt nieko geriau, tik kaip prasiplauti smegenis kokioj sektoj, kur prikrečia daug naivumo ir radikalaus ir durno tikėjimo, arba mestis į kokią religinę kelionę. Arba šiaip – į Indiją kokią, Tibetą, Afriką. Praplautų smegenis kaip kokie Ariel milteliai, ir tikiuosi, kad ilgam. Na, bet kokiu atveju, tatai tėra mano fantazijos, nes tokiems žmonėms negresia jokie atsivertimai. Hmmm. Išmaldos prašymas prarandant savigarbą ir dar tuo didžiuojantis. Manęs tas nelaukia, turbūt tai ir liūdniausia. Gal būtų paprasčiau gyvent, jei vis tik taip gyvenčiau. Hmm, ironiška.
◄►Gal jums trūksta aistros gyvenimui? Trūksta įkvėpimo? Stimulo judėti į priekį? Jei taip, tai ar negalvojate, jog taip nutiko truputį per anksti? Juk esate dar labai jaunas žmogus! Kur jūsų siekiai, tikslai? Jus jau užplūdo monotonija? Galbūt ji netgi pasireiškia tuo, jog pavargote nuo įvairiaspalvio gyvenimo būdo ir jis jums pats savaime patapo monotoniškas? Kas darosi? Blogai niekam nejaust ugnies. Blogai, kad skonį praranda visi iki tol širdį aitrinę malonumai. Blogai, kai turi daug galimybių, bet nebenori jomis naudotis. Blogai, kai akys nebedega. Blogai, kai akys apsitraukia migla ir užsimerkia. O kas jus varo į priekį? Meilė, įdomi veikla, nuotykiai, pats gyvenimas ar dar kas?
◄►Žiūrėk, ir neužilgo ateis metai. O po to – antri, treti. Taip ir liksi žiūrėt į debesis ir saulę pro kietą stiklą. Juokinga, bet ir beprotiškai graudu planuoja būti.
◄►Jie džiaugiasi vienas kitu, o mes džiaugiamės jais, nekreipdami dėmesio į save. Juk mūsų liko ne taip ir daug. Ateis laikas, kai ir mes būsim įrašyti į Raudonąją knygą.