Paskutiniai kartai turi didžiulę jėgą. Prisimeni, kaip paskutinį kartą buvai įsimylėjęs ir kaip paskutinį kartą atsisveikinai su savo meile. Kaip vienintelį paskutinį kartą gaudei nenormalaus malonumo akimirką ir paskutinį kartą žvilgtelėjęs į ją, atsisveikinai. Kaip pirmą ir paskutinį kartą sutikai gerų akių ir nuostabios šypsenos žmogų ir supratai, jog daugiau jo nebepamatysi, kad ir kaip abu norėtumėt, kad būtų priešingai. Paskutiniai kartai brėžia nuostabias ribas, kurias galėčiau pavadinti pavasariais. Juk po paskutinių kartų atsiranda, gimsta kažkas naujo ir šviežio. Gal ir ne visada beprotiškai gero – juk ne visos pavasario dienos būna saulėtos. Juk kartais ir čia lyja beprotiško smarkumo liūtys.
Kartais atrodo, jog pastaruoju metu visą mano laiką sudaro paskutiniai kartai. Ir kai kurie jų tęsiasi jau begalę laiko… Tai tokios rūšies paskutiniai kartai, po kurių atsiranda vakuumas – beorė erdvė. O juk pavasarį besiskleidžiančioms gėlytėms taip reikia oro.
