Krištoliniai vandens lašiukai yra linkę išsprūsti vis rečiau ir rečiau.

Kartkartėmis jų vis dar pasitaiko, bet tik labai keistomis naktimis, kai kvepia žole ir mėnulis skęsta pasislėpęs už akių vokų.

Nes juk kai užsimerki, tai ir nematai.

Keisčiausi plastiški judesiai įrėmina paslėptą tikrumo ilgesį.

Kaltinti galima bet ką – save, kitus, gyvenimą, aplinkybes, bet juk vyksta viskas taip, kaip vyksta.

Begalinės tylos naktimis atsiranda beprotiškų norų – didelių kaip pasaulis, gaivių kaip pirmutinis lietaus kvapas.

Ir banalumo čia nebelieka, nes tada supranti, kiek ir ką per visą gyvenimą mylėjai labiausiai. Meilės duetas.

Kai laikas ima tekėti, pasidaro aišku, kad tai, ko reikia, yra ramybė.

Švelni ir glostanti, sukurianti pilnatvės pojūtį.

Naktiniai drugiai skraido, dengia juoduojantį dangų ir kužda: “ Visų juk tikslas bendras – visi nori būti laimingi.“


Nes kai bus tyla – audra nepuls.
Penkiskart pdažnėjęs pulsas priminė dar ne iki galo pamirštas akis.
Galbūt.
Nes užfiksuoti vaizdiniai groja kaip filmas nuostabus.
Galbūt.
Pamirštos detalės nebeišvys šviesos.
Daugiau.
Galėtų šviesos dužt.
Asfaltan.
O padažnėjęs pulsas trukt —
kad ir visą amžinybę, nes galbūt!
Kai bus tyla – audra nepuls.


Mėnulis vandeny nulietas buvo.
Šiąnakt.
Skulptūrų nespalvotų parke.
Kuriam nei geltonos, nei violetinės, nei žalios spalvos.
Nebuvo.
Ir kur padėt šauktuką ar klaustuką? Čia. Juk taip svarbu!
Kai nespalvotų skulptūrų parke,
tiek daug nulieta atspindžių.
Tarp sklęstančių pūkų.
Lėtai.
Nulietas buvo jis.
Giliam, raudonam vandeny.

Aš nesu tavo įprotis.
Tu – mano tyla.
Beprotiško ilgesio fone juodai balti lašai tiška.
Ant lėtai plevenančių plaštakių.
Visam danguj!
Simfonija…
Tik mes ją taip vadinam.
Plaštakės tokių žodžių juk nežino.
Ir nežinos.
Nes tik plasnos, plasnos, plasnos…

Click here

(vienintelis buvo. vienas. )