Gražiausi pavasario lietūs jau nulijo, o aš jų taip ir nepastebėjau.

Taip pat, kaip nepastebėjau ir atėjusios vasaros.

Tik flashback’ai eina šniūrais visai neatsiklausę ar jiem galima rodytis mano gyvenime. O jie tiesiog ima ir ateina.

Į sapnus, į mintis, į sąmonę ir į pasąmonę. Su gražiu tobulybės prieskoniu.

Gali klausinėt ko tik nori ir kiek nori – vis tiek niekas nepaaiškins kodėl ir ko jie čia šmėžuoja.

Kita vertus, juk jie tokie gražūs. Nebelieka įtampos, visos blogiausios detalės sunaikintos. Kažkoks tobulos ramybės ir amžinybės pojūtis.

(Brangioji, tuoj gausi širdies smūgį, jei per dažnai galvosi apie flashback’us.)

Vadovaujantis logikos ir mokslo metodologijos technikomis, turbūt užtektų pasakyt, jog flashback’ai yra atskira logine klase, kategorija ir neturi jokių realybei būdingų požymių, todėl čia susiklosto nuošalės santykis.Toks visiškas nesutapimo santykis.

Aišku, nekalbėsim apie materiją ir antimateriją ir apie jų susiliejimo galimybes, nes tai jau ne mano kompetencija. 

Pasiilgstu visko, visada ir visur.

Ir norėčiau būt katinu dabar. Jo gyvenimas susideda iš miego, valgymo ir medžiojimo savo malonumui.