Aš mažas paukštukas, kurio sparneliai suėmus į delną ima spurdėti iš troškulio vėl pabėgti į laisvę. Prabėgę metai kardinaliai pakeitė ir laimės skonį, ir žolynų kvapą, ir troškimų skalę pakoregavo.

Nors laiką kabinam šaukštais, vis tik reikia suvokti, kad kažkada ateis laikas, kai jį tebegalėsim kabinti tik arbatiniais, o nebe sriubos šaukštais, ar netgi samčiais. Kita vertus, kabindami laiką samčiais galim jį pripildyti laukinių gėlių, sumišusių su aistros kvapu ir visiškai nesibaiminti dėl to, kad viskas kada nors baigiasi. O iš tikrųjų, kaip gera nebijoti to žinojimo, kad viskas baigiasi. Akimirka, naktis, meilė, viskas. Kaip gerai, kad išmokau nebebijoti, o mėgautis viskuo, ką pateikia gyvenimas ir karštas kraujas. Manau, jog didele dalimi per galvą tvojo praėjusieji metai, kurie išaugino ir subrandino širdį bei smegenis. Nužudė visas baimės ir padarė atvirą viskam. Smagu, nes paprastai nebeskauda dėl pabaigos. Rodos, duokit tūkstantį pabaigų – paimsiu visas ir papuošiu gėlių žiedlapiais. Juk smagu. Juk pabaigos – tai naujos galimybės.

Mėgstu bandymų dienas. Jos būna labai nekaltos ir nuoširdžiai atviros. Leidžia mylėti be skrupulų ir nebijoti, kad galbūt tu esi absoliučiai netobula. Nepakankamai graži ar protinga. Nesvarbu niekas. Smagu tekantis laikas pilnas meilės, aistros ir stebuklingų naktų pajautimo. Smagūs sunkumai. Smagios smulkmenos.

Pagaliau kažko išmokau. Svarbiausia – nebijoti ir šypsotis. Ir džiaugtis laiko kabinimu šaukštais.

http://www.youtube.com/watch?v=3EcVH77YZ9k