Klavišiniai vis groja, o tu vis dar miegi ramybėje. Sklęsti virš muzikos grasų, mėgaujies akimirkų skoniu ir dėl nieko nesijaudini. Nes viskas vyksta taip, kaip vyksta. Vyksta taip, kaip turi vykti. O jei nevyksta – vadinasi, nereikia. Kartais būtų gerai pabėgti, nes per daug išnaglėjusios mergaitės praranda laiko nuovoką ir nebesupranta, ką reikia branginti, ką reikia saugoti, o ko geriau nekęsti. Bet pastaruoju metu viską per daug myliu. Ir visai dėl to nesijaudinu.

Dievinu vasaros naktis.