Elektromagnetinės jutiminės, o gal energetinės bangos, būna, ima ir lakioja kaip… kaip ten fizikoj? Dalelės? Be jokios planuotos trajektorijos? Kur papuola, kur atsitrenkia, ten ir lekia? Gali būt. Aš ne fizikė ir mano protas dirba truputį kitaip. Bet galbūt ir ne apie tai šiandien šnekta.
Būna kartais, ima ir pradeda gyventi muilo burbulai. Trapūs. Gražūs. Galbūt spalvoti. Skrenda, skrenda ir atsirenkia kažkur. Arba tiesiog pasiekia tikslą. Labai gražų ir pilną vilčių. Arba kažkas paima ir tiesiog susprogdina burbuliuką. Jei anksti – nėra jau taip blogai – gal tiek vilčių nebuvo, gal pats burbuliukas neatrodė toks gražus. Bet jei vėliau? Truputis krištolinių lašelių nuo burbulo paleidėjo pusės, bet galbūt kažkada viskas susitvarko. Ne visi taip drąsiai laido burbuliukus. Vieni – kuklūs, o kiti galbūt su laiku pradėjo bijoti naujų burbulų galimos žūties. Greitos arba vėlyvesnės, skausmingos arba gėdingos. Juk visko pasitaiko. Ai, bet juk geriau tuos burbulus iškart sprogdinti, taip? Kam tų burbulų. Geriau gražūs, krištoliniai rutuliai. Dideli ir sunkiai sudaužomi – juk laikomi tvirtovėse, kurias saugo įgudę sargybiniai. Dažniausiai jie būna du.