Kiek aplink daug nelaimingų žmonių, kurie gal ir žino, ko nori, bet ieško ir neranda. Arba randa, bet negali turėti. Galbūt, paradoksaliai, apie juos sukasi kitokio plauko subjektai, tačiau, kai ateina tie, kurie bene būtų tobuli ar bent verti dėmesio, jųjų rankos susiriša arba viskas vyksta taip, kad galiausiai lieka nusivylimas ir žodis ‘man nesiseka’. Nors kiton pusėn numetus žvilgsnį – sekasi, dar ir kaip. Tik niekada taip, kaip nori. Niekada tie, kurių reikia. Galbūt jau baigiama priprasti prie to fakto, kad viskas taip vyksta. Visi gražūs, visi charizmatiški, malonūs ir protingi. Tai kategorijos, kurios absoliučiai nelemia to, ar bus, ir kiek bus laimės tavo gyvenime. Gal kai kurie ir nenorėtų sutikti su tuo, kad charizma ar grožis nieko nelemia. Gal ir lemia, bet tikrai ne asmeninės laimės kiekį.

Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir už durų buvo kitos durys.
Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė.
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris.
Tada jis pavargo ir sukrito.
Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išskleidė rožės – galvojo jis,
snaudulingai mirdamas.
Už durų buvo durys. (A. Škėma)

Dažniausiai, kai pradedi sklęsti laukinės nakties paviršiumi, kur nėra nieko aplinkui, tik besąlygiškai atviras ir šaltas mėnulis, apsemiantis visą lauką sudžiūvusių smilgų, supranti, kad atvirumas skleidžiasi savaime. Atvirumas gydo nuo neteisingo supratimo ir netiesos. Kai naktis baigiasi ir tylaus mėnulio apsemti laukai ir pievos įgauna savo tikrąsias spalvas, atvirumas pasidaro keistas. Juk dienos šviesoj viskas atrodo kitaip – kartais net juokingai. Kartais pasidaro netgi gėda nuo pasakytų žodžių. Nors ir teisingų, ir tikrų. Galbūt dažniausiai tada, kai jauti, jog tavęs nesupras. Arba pabėgs. Arba nutils ir nebeprakalbės daugiau. Tuomet nebereikės nei nakties, nei mėnulio. Galbūt bus liūdna dėl savo nuoširdaus naivumo ir tikėjimo, o galbūt ateis baimė sudegti. Ir vėl, ir vėl ir vėl.