O tada kažkas kvepėjo taip, kad net po milijono metų nieko kito nesumaišytum su tuo kvapu. Skaniausiu skaniausiu. Skaniausias pasaulio kvapas buvo jis. Spalvotas, sklendžiantis palei veidą, pripildantis plaučius oro. Kitokio oro. Kokio niekada niekas nebuvo uodęs. Tai oras, kuris turėjo jėgą atmerkti miegančius akių vokus. Tuomet akys atsimerkdavo ir prisipildydavo begalinės šviesos. Spalvotos. Ryškios. Gražios. Niekas tokios šviesos dar nebuvo matęs.
***
Praėjo daug laiko (Gal per daug?) ir aš tą kvapą pamiršau. Lygiai taip pat ir šviesą. Kartais išnyra fragmentai – visiškai beskoniai ir betiksliai. Bejausmiai. Su klausimais – ar kada nors atsiras kažkas panašaus? Arba kitaip originalaus, bet taip pat velniškai stipraus. Ar ir toliau žybsės prisiminimuose pamirštų akių žiežirbos. O kur naujos, gyvos ir degančios akys?