◄►Jie laukia, kol vienas kitą pamatys ir pavasario, kad galėtų mėgautis meile gražiame fone. Mes laukiam pavasario, kad galėtum džiaugtis padidėjusiu seratonino kiekiu kraujyje ir dėti viltis į jį patį.

◄►Reikės dainuoti taip, kad vidus verktų ir akys spindėtų. Jog norėtųsi akimirkai mirti jaučiant dainos virpesius. Kad tas įvyktų, reikia ieškoti įkvėpimo. Radau. Gražus įkvėpimas.

◄►Kai apsidarau aplinkui, atrodo dar nėra tiek daug žmonių mano aplinkoj su dužusiom arba iškreiptom vertybėm. Bet kai tenka turėti tiesioginių ryšių, tai supranti, kad negalėtum žmonėm pasiūlyt nieko geriau, tik kaip prasiplauti smegenis kokioj sektoj, kur prikrečia daug naivumo ir radikalaus ir durno tikėjimo, arba mestis į kokią religinę kelionę. Arba šiaip – į Indiją kokią, Tibetą, Afriką. Praplautų smegenis kaip kokie Ariel milteliai, ir tikiuosi, kad ilgam. Na, bet kokiu atveju, tatai tėra mano fantazijos, nes tokiems žmonėms negresia jokie atsivertimai. Hmmm. Išmaldos prašymas prarandant savigarbą ir dar tuo didžiuojantis. Manęs tas nelaukia, turbūt tai ir liūdniausia. Gal būtų paprasčiau gyvent, jei vis tik taip gyvenčiau. Hmm, ironiška.

◄►Gal jums trūksta aistros gyvenimui? Trūksta įkvėpimo? Stimulo judėti į priekį? Jei taip, tai ar negalvojate, jog taip nutiko truputį per anksti? Juk esate dar labai jaunas žmogus! Kur jūsų siekiai, tikslai? Jus jau užplūdo monotonija? Galbūt ji netgi pasireiškia tuo, jog pavargote nuo įvairiaspalvio gyvenimo būdo ir jis jums pats savaime patapo monotoniškas? Kas darosi? Blogai niekam nejaust ugnies. Blogai, kad skonį praranda visi iki tol širdį aitrinę malonumai. Blogai, kai turi daug galimybių, bet nebenori jomis naudotis. Blogai, kai akys nebedega. Blogai, kai akys apsitraukia migla ir užsimerkia. O kas jus varo į priekį? Meilė, įdomi veikla, nuotykiai, pats gyvenimas ar dar kas?

◄►Žiūrėk, ir neužilgo ateis metai. O po to – antri, treti. Taip ir liksi žiūrėt į debesis ir saulę pro kietą stiklą. Juokinga, bet ir beprotiškai graudu planuoja būti. 

◄►Jie džiaugiasi vienas kitu, o mes džiaugiamės jais, nekreipdami dėmesio į save. Juk mūsų liko ne taip ir daug. Ateis laikas, kai ir mes būsim įrašyti į Raudonąją knygą.

Šiandien švietė saulė. Buvo gražu – o juk taip norisi pavasario! Norėjosi eiti pasivaikščioti į Vingio parką. Betgi reikėjo vykdyti kitus planus.

Perskaičiau senas, įslaptintas rašliavas. Sąlyginai senas. Būtų juokinga, jei nesinorėtų slėptis iš gėdos. Kokios įsimylėjusios mergaitės pasidaro kvailos. Na, galbūt ne visos, gal tik aš, tai ir ačiū Dievui. Skaitau, ir man gėda. Peršasi išvada – ar meilė pati savaime gali būti gėdinga? Ar ji gali daryti gėdą mylinčiam pati savaime užplūdusi visas organizmo ertmes? Nežinau. Bet man būna labai gėda. Blogiausia, kad racionaliai tų jausmų kontroliuoti negali. Tai kaip koks ilgą laiką besitęsiantis PMS’as, kuris atima sveiką nuovoką ir reakciją į aplinką. Blogai, prisipažįstu – tuomet aš būnu visiška durnė. O vėliau, kai viskas praeina ir peržiūri praeitį – gėda, baisu. Tragedija. O nepaisant to, juk norisi mylėt. Nes tik tuomet suvoki akimirkų grožį, jauti besiskleidžiančių gėlyčių kvapą… ir dar begalės dalykų. Juk jokie vienadieniai nuotykiai ir pagyrūniški prisipažinimai apie begales supančių mergaičių/berniokų neatstoja akimirkų grožio. Ir aš nepatikėsiu, kad yra kitaip. Nes liūdniausia būna tada, kai turi beprotišką pasirinkimo laisvę, bet nieko nenori. Nes ieškai to, kas atimtų tau sąmonę ir sustabdytų širdį, o po to padarytų dirbtinį kvėpavimą. Ir visai nesvarbu, kad po to, kai po kiek laiko išsiblaivai, būna gėda ir jauties kvaila. Bet juk verta. Verta kartais išprotėt. Kartais pagalvoju, kad būtų metas nuleist savo asmeninę kartelę. Bet juk chemija… Aš prisipažinsiu, kad tikrai tikiu chemija. Kai nereikia šimto metų bendrauti, kad suprastum, kad žmogus, atsiradęs šalia yra tau, tavo ir su tavim. Būtent dėl šios priežasties visos baimės veikti išnyksta. Ir viskas rutuliojasi žaibo greičiu. Pasiilgau to. Pamiršau, ką reiškia turėti saulę. Ne šiaip sau kokią, o tokią, kuriai norėtum atiduoti viską.

Sveika kartais išprotėt.

Spausti čia.

Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.

Esu pakankamai radikali. Gyvenu periodais – kai jaudinuosi dėl visko arba kai nesijaudinu dėl nieko. Šiuo metu atėjo pastarasis periodas. Gera nieko neimti į širdį. O juk kartais vis tiek prisimeni visokiausius stebuklingus akių žvilgsnius… Taip, aš linkus į savianalizę. Kai kada tas nepadeda.

Kaip keičia žmones atstumas. Kai esi arčiau nei per metrą, žmogus vienoks. Kai esi už kilometro – vaizdas kitoks.

Matyt, niekada nesuprasiu kaip galima lengvai palaidot didžiulę meilę. Nepalyginamą su niekuo. Juk žinau, juk girdėjau – „Tokio jausmo dar gyvenime nesu jautęs dar nei vienai.“ Keisti tie žmonės. Vėliau drabsto šiukšlėm tuos, kurie buvo sukėlę pačius gražiausius jausmus, kokius gali sukelti žmogus. Nepagarba? Gali būti. Tad juo toliau, juo labiau mane pradeda nervinti Lietuva. Nes čia net dėl elementariosios žmogiškosios pagarbos, kuri deklaruojama konstitucijų preambulėse, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje reikia kovoti. Kas ta garbė, kas tas orumas. Kas kitur natūralu, čia – sunkiai pasiekiama. Kovot, kovot ir dar kartą kovot. Nepatinka man kovot. Mėgstu kompromisą, sutartinį principą.

Būdavo laikai, kai gebėjau gaudyti akimirkas ir jose apsigyventi. Būdavo laikas, kai jos sukeldavo nepakartojamus potyrius. Dvasinė stagnacija? Gali būt. Vėlgi, reikalingas darbas su savimi. Ir tai labai naudingas dalykas. Darbo su savimi metu galima išmokti daug dalykų – laidot tyriausius jausmus, neturinčius tikslo, neturinčius prasmės. Galima mokytis gaminti sau laimę. Galima gydytis žaizdas. Galima tobulėti.

Darausi žmogus su minimaliais vartotojiškais poreikiais. Svarbu, kad siela, protas, vidus būtų patenkinti. Visa kita vėliau.

Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.

Noriu Jus mylėti. Kiekvieną sekundę kvėpuoti Jumis ir tyliai Jūsų ilgėtis. Mano ilgesys – sidabrinis. Juk mėnulis irgi sidabrinis? Vadinasi, mes abu su mėnuliu ilgimės Jūsų.  Čia neturi būti jokio triukšmo – jis griauną visą meilės esmę. Tik tyla.

Ką reiškia mylėti tyliai? Mylėti tyliai, reiškia mylėti Jus, pone. Leiskite man Jus mylėti. Tik pirma pasakykite koks Jūsų vardas ir kur Jūsų ieškoti – praeityje, dabartyje ar ateityje?

Tikrai nežinau, kas tai – pavydas, bandymas psichologiškai išgelbėt save nuo minčių apie tai, kad nesiseka ar tiesiog kompleksų maskavimas? Juk yra keista pavydėti laimės. O galbūt pavydėti vidinės ramybės. Nors tiesą pasakius, aš pati sau jos pavydžiu. Ir kartu stebiuosi, kaip kartais sugebu nusispjauti. Duok penkis, mergiote. Pagaliau gelbėjies nuo perdėto rūpinimosi kiekviena smulkmena. O kaip yra keista? Ir truputį nesuprantama, kai pradeda plaukti patarimai iš ten, kur praktika mažai teegzistavo. Kaip galima žmogui teisingai patarti, jei didžiąją patirties dalį sudaro racionali patirtis? Juk empirinis patyrimas turi proporcingai sąveikauti su racionaliuoju. Juk gal visai ir gerai, kad nesinervinu. Juk visai šaunu, nes gyvenu gerai. Juk bėgu nuo neigiamų žmonių – jų ir taip per daug šitame pasaulyje ir jie jau tampa pilka, bet principinga ir vartotojiška minia. Aš gal visiška idiotė, bet man labiausiai rūpi dvasinis pasitenkinimas. Manęs nedomina pasiūla ir paklausa. Na, nebent kai kalba eina apie knygas arba tai, kaip reikia teisingai gyventi. Kad visiems būtų gerai. Bet juk teisingo gyvenimo recepto nėra. Yra tik patys pamatiniai ir nesenstantys principai, buvę aktualūs ir prieš tūkstančius metų, kai tik žmonės pradėjo sąmoningai mąstyti. Vis labiau suprantu, kad nemėgstu cinizmo. Cinizmas nuodas. Galgi kažkada buvo ir savotiška mada? O gal ir dabar tebėra. Net nežinau. Bet su juo dar stipriai tenka susidurti.  Keista, kai žmonės maskuoja savo kompleksus kitų žmonių sąskaita. Ir pyktis neima vien jau dėl to, kad vis tik, koks gi skirtumas – yra tų tikrų draugų, kurie, kad ir kiek nesutiktų su tavim, kad ir kiek kritikuotų, palaikys tavo bet kokį sprendimą. Bet juk dažniausiai tikrų draugų patarimo imi ir paklausai. Nes šičia toks dalykas kaip principai paprastai neegzistuoja.

Gera yra kalbėtis. Geri tie mane supantys žmonės. Nors ir apstu aplink visokiausio reliatyvumo. Einšteinas buvo protingas žmogus. Nes jis sukūrė reliatyvumo teoriją. Aš juo didžiuojuos ir jam pritariu.

Kaip gerai, kad atsigauna vidus. Kaip tik ties Naujų Metų riba. Kaip tai yra smagu. Juk man dabar nieko netrūksta. Juk galėčiau dabar gyvent lygiai taip pat kaip gyvenu dabar.

O kaip man patinka natūralūs ir ne pikti žmonės? Kaip gerai, kad turiu tokių draugų. Kaip smagu

Einu miegot. Dar neturėjau progos pailsėt ir nesuprantu kodėl, bet paskaitos labai vargina.

Bučiuoju.

O labiausiai dabar noriu pavasario miglos. Kažkur važiuot su atidarytais mašinos langais, pro kuriuos pučia pavasario vėjas ir groja lengva muzika. Tokia, kaip pavyzdžiui, young folks. Kai norisi atsidaryti dureles ir šokti iš mašinos. Ir griūti ant pavasarinės žolės, kai ore tvyro pabudusios žemės kvapas, o danguj pasklidusi oranžinė spalva. Myliu, myliu tave. Labai tave myliu. Norėsiu taip kalbėt. Ir nereiks net tabako. Ir nereiks svaigintis. Kitaip. Nes bus myliu myliu. Kada nors. Gal ir ne šiam gyvenime, bet bus. Kada nors. Ir man labai patinka, kai aš prisišneku. Ir įvyksta taip, kaip labai labai norėjau. O dažniausiai aš noriu tik mylėt. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia išprotėt ir visiškai nebemąstyt. Natūraliai noriu išprotėt. Nes labiausiai gera būna tada, kai negalvoji. Tik plauki, plauki… Įsikabinus į mylimojo plaukus. Šiuo metu į pseudomylimojo plaukus. Pseudo pseudo. Visai kaip IUS ANTIQUUM su pseudoapaštališkom knygom. Angelai dažniausiai būna su manim. Tik kartais gyvenimas manęs nemyli, nes priverčia suklupti ant paskutinio laiptelio, vedančio į tobulybę. Galbūt tai pamokos, kuriomis siekiama man įkalti į galvą, kad tobulybių ir tobulumo NEBŪNA. Ir kad atėjo metas trinti iš galvos tą perfekcionizmą ir maksimalizmą ir baigti save graužti. Nes nieko nieko panašaus į šį pasaulį. Nes viskas prasideda ir baigiasi ties Vingio parko estrada. Pradžia ir pabaiga. O kartais tiesiog reikia parodyti, jog galima pasitikėti. Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę. Ir nieko nieko panašaus į tavo akis. Pseudomeilė. O labiausiai dabar noriu pabėgti. Bėgčiau į šiltus kraštus, bėgčiau ten, kur pavasaris. Arba tiesiog. Derinu mintį išsijungti visus telefonus, visas ryšio priemones ir viena pabėgt ten ,kur daugiau nieko nėra aplink. Pseudomeilė. Dar neturėjau progos atsigaut nuo pat vasaros. Svajotojo liga. Norėčiau ir vėl ja susirgt. Kai siela atsikratys visų nesvietiškų norų, tada aplankys didžioji laimė. Ir po truputį tai vyksta. Nes jau darosi juokinga iš savo ankstesnių seilionių. Nes kai eilinį kartą, kai važiuoju namo po ilgos nakties vėl imu gėrėtis viskuo. Pravažiuojančiom mašinom, dangum ir visa begalybe. Liūdniausia, kad turiu minkštą širdį. Kuri nelinkusi ilgai pykti, greitai atleidžia. Kurioj, pastaruoju metu, labai daug šviesos. O principus juk galvoja protas. Ir dažniausiai laimi. Ir blogai. Nes principai neleidžia kerotis laimei. Neleidžia kalbėtis. Neleidžia reikštis atvirumui. Galvoja taisykles tokiose gyvenimo srityse, kur protui ne vieta. Kur protas neturi jokio ryšio su tuo, kas gražu ir tikra.

Žinojot?
Ten, aukštai, medžių šakose, gyvena tekantis laikas…