- O dabar tiesiog nebežinau, ką reikės veikti. Matyt, liūdniausia, kad nebebus nuolatinio tupėjimo universitete iki vėlaus vakaro su žmonėmis, kuriuos įsimylėjau. Protinga lietuvių liaudies ir estrados dainos išmintis byloja, kad ne, nereikia ašarų! Negarantuoju, kad jų nebus, nes geras ir nuostabus laikas, praleistas su pačiais pačiausiais žmonėmis yra platinos vertas. Ačiū Asiai, Ignei, Agnei, Monikai, Mariui, Edvinui, Vaidotui, Laurynui, Tautvydui, Ignui, Ievai, Olegui, Staskai ir visai kitai komandai, kurie stengėsi, padėjo ir puoselėjo visa tai. Ačiū draugams, kurie padėjo įgyvendinti visas idėjas – Jauniui, Tautvydui, Violetai ir Ignui, Laurai, Ievai ir kitiems. Ačiū, kurie balsavo, kurie atėjo ir gražiausiais žodžiais mane vadino. Ačiū grupiokams. Dar kartą ačiū organizatoriams. Ir be galo be krašto ačiū dalyviams :*
- Kai bėgi nuo skausmo, jis tiesiog vejasi. Gal būtent dėl šios priežasties protingiau būtų nebėgti, o priimti viską kaip yra tiesiog čia ir dabar, viską paimti laiku ir vietoje. Jei bandysi pabėgt, vieną dieną jis vis tiek pasivys ir driokstels iš patrankų, kurias pasigamino misdamas tavo paties gyvybine energija.
- Nežinau ar gerai, ar blogai būti visišku emocionalumo užtaisu. O kartais – visišku ramybės ir kantrybės įsikūnijimu. Daug juoko ir daug ašarų. Bet mano subjetyvi nuomonė sako, kad vis tik, gerai yra rodyt ir ašaras, ir juoką. Tai juk rodo, kad esi šioks toks žmogus. Anksčiau galvojau, kad geriausia būt geležim, bet tas nepasiteisino. Todėl metam užterštas idėjas lauk.
- Nors ir pati esu ne auksas, bet vis tik ir aš noriu turėt teisę rinktis. Nors dažnai nesiseka pataikyti, arba sekasi, tik nelabai ilgam laiko tarpui, bet procentukas šioks toks yra. Ir už tą sėkmingo pataikymo procentą reikia dėkot nuojautai. Tik nelabai suprantu, kas ir kodėl siunčia man berniokus, pasiryžusius atiduot viską, na, jei ne viską, tai labai daug, ir su spindinčiom akim. Blogiausia, kad atsiranda vien tokie. Geri, malonūs ir labai greit norintys šilumos. Jei tai suprantu, man norisi bėgt, nes juk aš visai tokių nenoriu. Juk aš nenoriu tobulai gerų. Nenoriu tų, kurie viską darytų už mane ir dėl manęs. Nes tuomet juk nebeturiu kur dėt savo savarankiškumo. Man reikia ironiško šarmo. Žmogaus, kurio charakterį sudaro ne vien seilės ir gėris. Nes juk kitaip darosi nuobodu. Reikia intrigos ir spalvų. O galbūt aš pati kalta? Per dideli reikalavimai? Bet kokie per dideli, galų gale. Juk čia viskas paprasčiau negu paprasta – arba patinka, arba ne.