Gražu, kas tikra...

Just another Private.lt weblog

Author: Deelia (page 2 of 5)

Common baby light my fire. Viskas tarpusavyje nesusiję.

  • O dabar tiesiog nebežinau, ką reikės veikti. Matyt, liūdniausia, kad nebebus nuolatinio tupėjimo universitete iki vėlaus vakaro su žmonėmis, kuriuos įsimylėjau. Protinga lietuvių liaudies ir estrados dainos išmintis byloja, kad ne, nereikia ašarų! Negarantuoju, kad jų nebus, nes geras ir nuostabus laikas, praleistas su pačiais pačiausiais žmonėmis yra platinos vertas. Ačiū Asiai, Ignei, Agnei, Monikai, Mariui, Edvinui, Vaidotui, Laurynui, Tautvydui, Ignui, Ievai, Olegui, Staskai ir visai kitai komandai, kurie stengėsi, padėjo ir puoselėjo visa tai. Ačiū draugams, kurie padėjo įgyvendinti visas idėjas – Jauniui, Tautvydui, Violetai ir Ignui, Laurai, Ievai ir kitiems. Ačiū, kurie balsavo, kurie atėjo ir gražiausiais žodžiais mane vadino. Ačiū grupiokams. Dar kartą ačiū organizatoriams. Ir be galo be krašto ačiū dalyviams :*

 

  • Kai bėgi nuo skausmo, jis tiesiog vejasi. Gal būtent dėl šios priežasties protingiau būtų nebėgti, o priimti viską kaip yra tiesiog čia ir dabar, viską paimti laiku ir vietoje. Jei bandysi pabėgt, vieną dieną jis vis tiek pasivys ir driokstels iš patrankų, kurias pasigamino misdamas tavo paties gyvybine energija.

 

  • Nežinau ar gerai, ar blogai būti visišku emocionalumo užtaisu. O kartais – visišku ramybės ir kantrybės įsikūnijimu. Daug juoko ir daug ašarų. Bet mano subjetyvi nuomonė sako, kad vis tik, gerai yra rodyt ir ašaras, ir juoką. Tai juk rodo, kad esi šioks toks žmogus. Anksčiau galvojau, kad geriausia būt geležim, bet tas nepasiteisino. Todėl metam užterštas idėjas lauk.

 

  • Nors ir pati esu ne auksas, bet vis tik ir aš noriu turėt teisę rinktis. Nors dažnai nesiseka pataikyti, arba sekasi, tik nelabai ilgam laiko tarpui, bet  procentukas šioks toks yra. Ir už tą sėkmingo pataikymo procentą reikia dėkot nuojautai. Tik nelabai suprantu, kas ir kodėl siunčia man berniokus, pasiryžusius atiduot viską, na, jei ne viską, tai labai daug, ir su spindinčiom akim. Blogiausia, kad atsiranda vien tokie. Geri, malonūs ir labai greit norintys šilumos. Jei tai suprantu, man norisi bėgt, nes juk aš visai tokių nenoriu. Juk aš nenoriu tobulai gerų. Nenoriu tų, kurie viską darytų už mane ir dėl manęs. Nes tuomet juk nebeturiu kur dėt savo savarankiškumo. Man reikia ironiško šarmo. Žmogaus, kurio charakterį sudaro ne vien seilės ir gėris. Nes juk kitaip darosi nuobodu. Reikia intrigos ir spalvų. O galbūt aš pati kalta? Per dideli reikalavimai? Bet kokie per dideli, galų gale. Juk čia viskas paprasčiau negu paprasta – arba patinka, arba ne.

Nieko juk panašaus

◄►Jie laukia, kol vienas kitą pamatys ir pavasario, kad galėtų mėgautis meile gražiame fone. Mes laukiam pavasario, kad galėtum džiaugtis padidėjusiu seratonino kiekiu kraujyje ir dėti viltis į jį patį.

◄►Reikės dainuoti taip, kad vidus verktų ir akys spindėtų. Jog norėtųsi akimirkai mirti jaučiant dainos virpesius. Kad tas įvyktų, reikia ieškoti įkvėpimo. Radau. Gražus įkvėpimas.

◄►Kai apsidarau aplinkui, atrodo dar nėra tiek daug žmonių mano aplinkoj su dužusiom arba iškreiptom vertybėm. Bet kai tenka turėti tiesioginių ryšių, tai supranti, kad negalėtum žmonėm pasiūlyt nieko geriau, tik kaip prasiplauti smegenis kokioj sektoj, kur prikrečia daug naivumo ir radikalaus ir durno tikėjimo, arba mestis į kokią religinę kelionę. Arba šiaip – į Indiją kokią, Tibetą, Afriką. Praplautų smegenis kaip kokie Ariel milteliai, ir tikiuosi, kad ilgam. Na, bet kokiu atveju, tatai tėra mano fantazijos, nes tokiems žmonėms negresia jokie atsivertimai. Hmmm. Išmaldos prašymas prarandant savigarbą ir dar tuo didžiuojantis. Manęs tas nelaukia, turbūt tai ir liūdniausia. Gal būtų paprasčiau gyvent, jei vis tik taip gyvenčiau. Hmm, ironiška.

◄►Gal jums trūksta aistros gyvenimui? Trūksta įkvėpimo? Stimulo judėti į priekį? Jei taip, tai ar negalvojate, jog taip nutiko truputį per anksti? Juk esate dar labai jaunas žmogus! Kur jūsų siekiai, tikslai? Jus jau užplūdo monotonija? Galbūt ji netgi pasireiškia tuo, jog pavargote nuo įvairiaspalvio gyvenimo būdo ir jis jums pats savaime patapo monotoniškas? Kas darosi? Blogai niekam nejaust ugnies. Blogai, kad skonį praranda visi iki tol širdį aitrinę malonumai. Blogai, kai turi daug galimybių, bet nebenori jomis naudotis. Blogai, kai akys nebedega. Blogai, kai akys apsitraukia migla ir užsimerkia. O kas jus varo į priekį? Meilė, įdomi veikla, nuotykiai, pats gyvenimas ar dar kas?

◄►Žiūrėk, ir neužilgo ateis metai. O po to – antri, treti. Taip ir liksi žiūrėt į debesis ir saulę pro kietą stiklą. Juokinga, bet ir beprotiškai graudu planuoja būti. 

◄►Jie džiaugiasi vienas kitu, o mes džiaugiamės jais, nekreipdami dėmesio į save. Juk mūsų liko ne taip ir daug. Ateis laikas, kai ir mes būsim įrašyti į Raudonąją knygą.

Sapnų dienoraštis. Volume 1.

Vasario 21 d. miegant pas Karolį.

Mano bučiniai turi gydomąją galią.Asmeniui X  labai skauda  ausį. Aš pasisiūlau jam išbučiuoti ją ir skausmas nurimsta. Jis man beprotiškai dėkoja. Vėliau grįžta ir išbučiuoja mane, sakydamas, kad jam skauda lūpas ir aš jas galiu pagydyt. Jis visur eina su manim, sako, kad manęs pasiilgo. Užplūsta geri jausmai.

Vasario 22 d. miegant savo lovytėj.

Stebiu tą patį girtą poną X. Matyt, jam pritūko pinigų išgertuvėm, tai jis vis tik nuėjo prašyti mano mamos pagalbos. Neilgai trukus, atsidūriau darbo biržoj. Be jokio motyvo. Stebėjaus didžiulėmis eilėmis, bet nepaisant to, iš idėjos ir aš nusprendžiau užsiregistruoti. Vėliau veiksmas persikelia į konkurso repeticiją. Ponas V nusprendžia nustebinti organizatorius skraidydamas lėktuvu ir darydamas mirties kilpas virš scenos. O juk dar prieš tai buvom su dar kažkokiu ponu nuskridę į šalį, kurioje šilta. Ten žydras vanduo, atolai, koralai. Ir vietinių kvietimai peržengti vandenį ir ateiti apsliankyti jų saloj. Pirmiausia reikia peržengti arką. Iš šviesiai rudos arkos spalvos galėčiau spręsti, kad atsidūrėme kokiam nors Egipte, bet nuotykiai sako, kad čia turėtų būti lyg ir Anglija. Vėliau nerandu tinkamų batų šokiams, bjauriuosi savo šukuosena ir galiausiai įžengusi į kitą kambarėlį, sutinku daug pažįstamų veidų ir paprašau prisidegt. Suprantu, kad nemoku naudotis žiebtuvėliu.

Vasario 23 d. miegant savo lovytėj.

 Aš gyvenu Trakų pily. Gražiai ji atrodo stebint iš kitapus ežero.  Tamsoj, apšviesta įvairiausių prožektorių. Ir lieptas. Nors imk  ir šok į ežeriuką. Vidus šiuolaikiškai įrengtas.  Ir dar – turiu  savotišką haremą. 

Vasario 24 d. miegant savo lovytėj.

Plaukioju iki kaklo upėj. Baisiai nešvarioj. Stovim su Jurga ir pasidirbinėjam antspaudus, kad įeitume į Woo. Pavyksta. Įeinam. Toliau plaukioju nešvarioj upėj.

Vasario 25 d. miegant savo lovytėj.

Važiuoju mašinoj su dviem ponais. X ir Y. Vienas mane myli, kitas nekenčia, bet kartu ir pavydi tam kitam. Bandom eit į kažkokią ekskursiją. Po to susimąstau, kad man būtinai reikia pagalvot kokias pataisas būtų neblogai padaryt Konstitucijoje.

Vasario 26 d. miegant savo lovytėj.

Mano pažįstamas rašo man žinutę, kad vis tik važiuoja į Kauną, nes ten mergaitės gražesnės ir geresnis. Panelė X gyvena Birmingham’e ir nežino, kad visai netoliese gyvena jos sese. Parke daug ančių.

Vasario 27 d. miegant savo lovytėj.

Važiuojam švęst gimtadienio kažkur toli į Emyratus, kur vyksta karas tarp arabų ir amerikiečių. Bet mes visgi randam vietą, kur galėtume švęst gimtadienį. Po to manęs paprašo nuvežti poną X namo ir aš važiuoju. Važiuoju keliu nuo Žirmūnų ir matau horizonte mišką, kurį apšviečia saulė. Pasuku į dešinę ir grįžtu į daugiabutį. Įeinu į jį ir aš vėl Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Sveika kartais išprotėt

Šiandien švietė saulė. Buvo gražu – o juk taip norisi pavasario! Norėjosi eiti pasivaikščioti į Vingio parką. Betgi reikėjo vykdyti kitus planus.

Perskaičiau senas, įslaptintas rašliavas. Sąlyginai senas. Būtų juokinga, jei nesinorėtų slėptis iš gėdos. Kokios įsimylėjusios mergaitės pasidaro kvailos. Na, galbūt ne visos, gal tik aš, tai ir ačiū Dievui. Skaitau, ir man gėda. Peršasi išvada – ar meilė pati savaime gali būti gėdinga? Ar ji gali daryti gėdą mylinčiam pati savaime užplūdusi visas organizmo ertmes? Nežinau. Bet man būna labai gėda. Blogiausia, kad racionaliai tų jausmų kontroliuoti negali. Tai kaip koks ilgą laiką besitęsiantis PMS’as, kuris atima sveiką nuovoką ir reakciją į aplinką. Blogai, prisipažįstu – tuomet aš būnu visiška durnė. O vėliau, kai viskas praeina ir peržiūri praeitį – gėda, baisu. Tragedija. O nepaisant to, juk norisi mylėt. Nes tik tuomet suvoki akimirkų grožį, jauti besiskleidžiančių gėlyčių kvapą… ir dar begalės dalykų. Juk jokie vienadieniai nuotykiai ir pagyrūniški prisipažinimai apie begales supančių mergaičių/berniokų neatstoja akimirkų grožio. Ir aš nepatikėsiu, kad yra kitaip. Nes liūdniausia būna tada, kai turi beprotišką pasirinkimo laisvę, bet nieko nenori. Nes ieškai to, kas atimtų tau sąmonę ir sustabdytų širdį, o po to padarytų dirbtinį kvėpavimą. Ir visai nesvarbu, kad po to, kai po kiek laiko išsiblaivai, būna gėda ir jauties kvaila. Bet juk verta. Verta kartais išprotėt. Kartais pagalvoju, kad būtų metas nuleist savo asmeninę kartelę. Bet juk chemija… Aš prisipažinsiu, kad tikrai tikiu chemija. Kai nereikia šimto metų bendrauti, kad suprastum, kad žmogus, atsiradęs šalia yra tau, tavo ir su tavim. Būtent dėl šios priežasties visos baimės veikti išnyksta. Ir viskas rutuliojasi žaibo greičiu. Pasiilgau to. Pamiršau, ką reiškia turėti saulę. Ne šiaip sau kokią, o tokią, kuriai norėtum atiduoti viską.

Sveika kartais išprotėt.

Spausti čia.

Laimė

Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.

Esu pakankamai radikali. Gyvenu periodais – kai jaudinuosi dėl visko arba kai nesijaudinu dėl nieko. Šiuo metu atėjo pastarasis periodas. Gera nieko neimti į širdį. O juk kartais vis tiek prisimeni visokiausius stebuklingus akių žvilgsnius… Taip, aš linkus į savianalizę. Kai kada tas nepadeda.

Kaip keičia žmones atstumas. Kai esi arčiau nei per metrą, žmogus vienoks. Kai esi už kilometro – vaizdas kitoks.

Matyt, niekada nesuprasiu kaip galima lengvai palaidot didžiulę meilę. Nepalyginamą su niekuo. Juk žinau, juk girdėjau – „Tokio jausmo dar gyvenime nesu jautęs dar nei vienai.“ Keisti tie žmonės. Vėliau drabsto šiukšlėm tuos, kurie buvo sukėlę pačius gražiausius jausmus, kokius gali sukelti žmogus. Nepagarba? Gali būti. Tad juo toliau, juo labiau mane pradeda nervinti Lietuva. Nes čia net dėl elementariosios žmogiškosios pagarbos, kuri deklaruojama konstitucijų preambulėse, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje reikia kovoti. Kas ta garbė, kas tas orumas. Kas kitur natūralu, čia – sunkiai pasiekiama. Kovot, kovot ir dar kartą kovot. Nepatinka man kovot. Mėgstu kompromisą, sutartinį principą.

Būdavo laikai, kai gebėjau gaudyti akimirkas ir jose apsigyventi. Būdavo laikas, kai jos sukeldavo nepakartojamus potyrius. Dvasinė stagnacija? Gali būt. Vėlgi, reikalingas darbas su savimi. Ir tai labai naudingas dalykas. Darbo su savimi metu galima išmokti daug dalykų – laidot tyriausius jausmus, neturinčius tikslo, neturinčius prasmės. Galima mokytis gaminti sau laimę. Galima gydytis žaizdas. Galima tobulėti.

Darausi žmogus su minimaliais vartotojiškais poreikiais. Svarbu, kad siela, protas, vidus būtų patenkinti. Visa kita vėliau.

Laimė – sistemingo darbo su savimi rezultatas.

Essay.’Aš noriu jus mylėti, pone’

Noriu Jus mylėti. Kiekvieną sekundę kvėpuoti Jumis ir tyliai Jūsų ilgėtis. Mano ilgesys – sidabrinis. Juk mėnulis irgi sidabrinis? Vadinasi, mes abu su mėnuliu ilgimės Jūsų.  Čia neturi būti jokio triukšmo – jis griauną visą meilės esmę. Tik tyla.

Ką reiškia mylėti tyliai? Mylėti tyliai, reiškia mylėti Jus, pone. Leiskite man Jus mylėti. Tik pirma pasakykite koks Jūsų vardas ir kur Jūsų ieškoti – praeityje, dabartyje ar ateityje?

Mestane aih, habibi.. :)

Tikrai nežinau, kas tai – pavydas, bandymas psichologiškai išgelbėt save nuo minčių apie tai, kad nesiseka ar tiesiog kompleksų maskavimas? Juk yra keista pavydėti laimės. O galbūt pavydėti vidinės ramybės. Nors tiesą pasakius, aš pati sau jos pavydžiu. Ir kartu stebiuosi, kaip kartais sugebu nusispjauti. Duok penkis, mergiote. Pagaliau gelbėjies nuo perdėto rūpinimosi kiekviena smulkmena. O kaip yra keista? Ir truputį nesuprantama, kai pradeda plaukti patarimai iš ten, kur praktika mažai teegzistavo. Kaip galima žmogui teisingai patarti, jei didžiąją patirties dalį sudaro racionali patirtis? Juk empirinis patyrimas turi proporcingai sąveikauti su racionaliuoju. Juk gal visai ir gerai, kad nesinervinu. Juk visai šaunu, nes gyvenu gerai. Juk bėgu nuo neigiamų žmonių – jų ir taip per daug šitame pasaulyje ir jie jau tampa pilka, bet principinga ir vartotojiška minia. Aš gal visiška idiotė, bet man labiausiai rūpi dvasinis pasitenkinimas. Manęs nedomina pasiūla ir paklausa. Na, nebent kai kalba eina apie knygas arba tai, kaip reikia teisingai gyventi. Kad visiems būtų gerai. Bet juk teisingo gyvenimo recepto nėra. Yra tik patys pamatiniai ir nesenstantys principai, buvę aktualūs ir prieš tūkstančius metų, kai tik žmonės pradėjo sąmoningai mąstyti. Vis labiau suprantu, kad nemėgstu cinizmo. Cinizmas nuodas. Galgi kažkada buvo ir savotiška mada? O gal ir dabar tebėra. Net nežinau. Bet su juo dar stipriai tenka susidurti.  Keista, kai žmonės maskuoja savo kompleksus kitų žmonių sąskaita. Ir pyktis neima vien jau dėl to, kad vis tik, koks gi skirtumas – yra tų tikrų draugų, kurie, kad ir kiek nesutiktų su tavim, kad ir kiek kritikuotų, palaikys tavo bet kokį sprendimą. Bet juk dažniausiai tikrų draugų patarimo imi ir paklausai. Nes šičia toks dalykas kaip principai paprastai neegzistuoja.

Gera yra kalbėtis. Geri tie mane supantys žmonės. Nors ir apstu aplink visokiausio reliatyvumo. Einšteinas buvo protingas žmogus. Nes jis sukūrė reliatyvumo teoriją. Aš juo didžiuojuos ir jam pritariu.

Kaip gerai, kad atsigauna vidus. Kaip tik ties Naujų Metų riba. Kaip tai yra smagu. Juk man dabar nieko netrūksta. Juk galėčiau dabar gyvent lygiai taip pat kaip gyvenu dabar.

O kaip man patinka natūralūs ir ne pikti žmonės? Kaip gerai, kad turiu tokių draugų. Kaip smagu :)

Einu miegot. Dar neturėjau progos pailsėt ir nesuprantu kodėl, bet paskaitos labai vargina.

Bučiuoju.

Čia juk gyvena tekantis laikas

O labiausiai dabar noriu pavasario miglos. Kažkur važiuot su atidarytais mašinos langais, pro kuriuos pučia pavasario vėjas ir groja lengva muzika. Tokia, kaip pavyzdžiui, young folks. Kai norisi atsidaryti dureles ir šokti iš mašinos. Ir griūti ant pavasarinės žolės, kai ore tvyro pabudusios žemės kvapas, o danguj pasklidusi oranžinė spalva. Myliu, myliu tave. Labai tave myliu. Norėsiu taip kalbėt. Ir nereiks net tabako. Ir nereiks svaigintis. Kitaip. Nes bus myliu myliu. Kada nors. Gal ir ne šiam gyvenime, bet bus. Kada nors. Ir man labai patinka, kai aš prisišneku. Ir įvyksta taip, kaip labai labai norėjau. O dažniausiai aš noriu tik mylėt. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia išprotėt ir visiškai nebemąstyt. Natūraliai noriu išprotėt. Nes labiausiai gera būna tada, kai negalvoji. Tik plauki, plauki… Įsikabinus į mylimojo plaukus. Šiuo metu į pseudomylimojo plaukus. Pseudo pseudo. Visai kaip IUS ANTIQUUM su pseudoapaštališkom knygom. Angelai dažniausiai būna su manim. Tik kartais gyvenimas manęs nemyli, nes priverčia suklupti ant paskutinio laiptelio, vedančio į tobulybę. Galbūt tai pamokos, kuriomis siekiama man įkalti į galvą, kad tobulybių ir tobulumo NEBŪNA. Ir kad atėjo metas trinti iš galvos tą perfekcionizmą ir maksimalizmą ir baigti save graužti. Nes nieko nieko panašaus į šį pasaulį. Nes viskas prasideda ir baigiasi ties Vingio parko estrada. Pradžia ir pabaiga. O kartais tiesiog reikia parodyti, jog galima pasitikėti. Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę. Ir nieko nieko panašaus į tavo akis. Pseudomeilė. O labiausiai dabar noriu pabėgti. Bėgčiau į šiltus kraštus, bėgčiau ten, kur pavasaris. Arba tiesiog. Derinu mintį išsijungti visus telefonus, visas ryšio priemones ir viena pabėgt ten ,kur daugiau nieko nėra aplink. Pseudomeilė. Dar neturėjau progos atsigaut nuo pat vasaros. Svajotojo liga. Norėčiau ir vėl ja susirgt. Kai siela atsikratys visų nesvietiškų norų, tada aplankys didžioji laimė. Ir po truputį tai vyksta. Nes jau darosi juokinga iš savo ankstesnių seilionių. Nes kai eilinį kartą, kai važiuoju namo po ilgos nakties vėl imu gėrėtis viskuo. Pravažiuojančiom mašinom, dangum ir visa begalybe. Liūdniausia, kad turiu minkštą širdį. Kuri nelinkusi ilgai pykti, greitai atleidžia. Kurioj, pastaruoju metu, labai daug šviesos. O principus juk galvoja protas. Ir dažniausiai laimi. Ir blogai. Nes principai neleidžia kerotis laimei. Neleidžia kalbėtis. Neleidžia reikštis atvirumui. Galvoja taisykles tokiose gyvenimo srityse, kur protui ne vieta. Kur protas neturi jokio ryšio su tuo, kas gražu ir tikra.

Žinojot?
Ten, aukštai, medžių šakose, gyvena tekantis laikas…

Angelų dulkės

Blogai, saulute. Pikdžiugiškai juokies iš savo praeities. Juokies iš to, ką vadinai drugeliais, besiskleidžiančiom gėlytėm, sparnais, angelų dulkėm. Nustok, nes tuoj kas nors ateis ir nubaus. Ir vėl, kaip ir tada, imsi nesvietiškai seilėtis. Ech, tie seni dienoraščiai. Kelia pikdžiugišką juoką. Ir stiprina tam tikrus blogus įsitikinimus būsimų nenaudai. Nes jie tiesiog blogi, ir naikinantys viską visame kame. Neduodantys vandens pačioms gražiausios gėlytėms skleistis viduje. Neduodantys angelams medžiagos aukso dulkių gamybai. Ir vis tik, Dieve, kaip buvo gražu! Juk svarbiausia, kad norėjau tirpt. Svarbiausia, kad norėjau atiduot save visą ir atiduot viską ką turiu dėl kažko. Super.  Gal jau būtų pats laikas realizuoti save kitame žmoguje, bet, deja, kvaila mano galva, kuri kelia per didelius reikalavimus. Nieko tokio, reiks truputį palaukt. Juk reikia mokytis, puiku, yra kur skirti savo energiją.

Balti popieriaus lapai. Mėlyni popieriaus lapai. Dauuuug dauuuug meilės juose. Rankraščiai nedega. Nes tai, kas pasakyta ten – nedings. Niekada nedings. Nes tie žodžiai nebuvo hiperbolizuoti, jie nebuvo saldžiai seilėti. Jie buvo tiesiog gražūs. Tokie, dėl kurių norėjosi verkti iš laimės naktim, pagamintom iš laimės sirupo. Ir dar snaigių… Kurios lipo, lipo, lipo ant akių. Dieve, aš juk tikrai nebesuvokiu koks tai geras jausmas. Nebepamenu. Aš tik atsimenu didelį vėją ir didelį glėbį. Kvaila merga, kvaila, žinau. Nevertinu tų, kurie limpa užuodę nektarą ir neveda į šviesą pas angelus tuojau pat. Bet o ką daryt? Juk tokie dėsniai.

Ir vis dėlto, aš noriu, kad angelai skraidytų ir sklaidytų aukso dulkes. Ir kad vanduo, skirtas laistyti gigantiškas vidines gėlytes, neišdžiūtų. Bet visų pirma, jos turi užaugti. Teisingai, juk dar žiema, įšalas. Juk gėlės paprastai pražysta tik pavasarį…

( You get what you give )

Tebūnie šviesa

Blogiausia, kai saulė nustoja šviesti ir ateina naktis. Tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik laukti ryto. Na, išskyrus tuos atvejus, kai naktys būna kupinos magijos ir iš velniažin kur atsiradę angelai barsto aukso dulkes. Tačiau šiuo metu juk negaliu skųstis – sapnai man kompensuoja viską, ko galėtų trūkti. Sapnuose mane lanko tie, kuriuos aš myliu, tie, su kuriais šiaip būna beprotiškai gera. Ir aš vėlgi laukiu, kada vėl pradėsiu sapnuoti.

Norėčiau pabėgt po paskutinio egzamino ten, kur manęs niekas nerastų. Truputį reikia pailsint protą, moralę ir tą pačią širdį banaliu pavadinimu. Juk aš šaunuolė – viską susitvarkiau taip, kad sesija baigtųsi anksčiau nei turėtų.

Laikui bėgant noriu parašyti knygą, noriu nufilmuoti trumpametražį filmą, kuriame būtų truputis Meko avangardinių idėjų su vynu. Noriu parašyti optimalų kiekį dainų ir jas įdainuoti. Ir taip pat noriu praktiškai panaudoti savo specialybės žinias – ginti žmones. Būtent tokiose bylose, kuriose šiandieninėje visuomenėje teisėjams su ledo gabalais vietoj širdžių, apsvaigintiems pinigų, juoduoja sąžinė. O man juk pinigų nereikia, aš juk tik laimės noriu. Perskaitykit, kai turėsit laiko Aldonos Meilutytės knygą „Ar įmanoma pagerinti teismų darbą Lietuvoje?“ ir suprasit apie ką kalbu. O ten labai populiariai viskas parašyta. Netgi žymiausios bylos Lietuvoje aptartos. Tada nori nenori, kartais pats natūraliai skaitydamas įstatymus imi iš jų šaipytis. Op, op, op.

Aš atgulsiu, tu pareisi, bus raudoni vakarai…

O kaip keista? Kai tu pamiršt negali tik dėl to, kad tavęs nesugeba pamiršti. Bilekuria prasme. Blogąja/gerąja. Tik dėl to, kad neutralios dalies čia nėra. Kodėl manęs neįmanoma išmest iš galvos, aš nesuprantu. Ir net nebandau to padaryti. Ir kartais visa tai neišsakytą reikia pasilikti SAU. Kad nebūtų labai gėda. Prieš save ir draugus.

Tęsiu laimės paieškas. Noriu savo žmogaus, kuriam reikėtų ne bobos – ledo gabalo, o tokios, kokia esu. Nemokančios pasakyti ‘ne’, kai jos labai prašo. Mylinčios iki pat žemės graibymo, kai viskas tampa rimta. Prisirišančios tiek, kad po to milijardą metų tenka kovot su savo nebloga atmintim, kuri ypač gerai pamena datas ir įvairiausias smulkmenas ir negalinčios susitaikyti su tuo, kad dabar nėra to ko reikia. Ir nuolat klausiančios ‘kodėl’. Su truputį per minkšta širdim viskam, ir visokiom bledėm be gailesčio patinka iš jos šaipytis ir laikyti ją visiška beprote. Kuriai truputį trūksta proto. O juk aš tiesiog neturiu tikslo rodyti savo beribių proto galimybių. Viskas paprasčiau, negu paprasta. Ir mes pričiupsim pavasario vėją.

Sakoma, kad žmonės, kurie turi be galo gerą humorą jausmą yra ir pakankamai melancholiški.

Tebūnie šitie metai ne tokie sunkūs kaip 2008.

Older posts Newer posts
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos