Penktadienio linksmybės nužudė mano imuninės sistemos atsparumą ir nesvietišku greičiu privertė pasijusti šiokiu tokiu ligoniu. Įdomi būsena – galva sukasi, gerklytė skauda, o ir nosis nelabai kaip gyvena. Nežinau ar turiu temperatūros, bet įtarčiau, kad turiu. Nes kai aplanko tokių negalavimų komplektas su visais ingridientais, gali pastebėti minimalius, gerai dar, kad laikinus pokyčius psichikoje.

Dabar aš pradėjau laukti stebuklų. Pirmiausia, noriu sniego. Jis be galo daug gražių dalykų primena. Ir svarbiausia – tai neatsiejama normalių lietuviškų Kalėdų dalis. Pradėjau laukti stebuklų dar ir po to, kai vakar pažiūrėjau filmą ‘\’Tigras ir sniegas\’ . Nes ten matyti stebuklai tokie tikroviški, kad gniaužia kvapą. Ir jau ir taip užgulusi nosis išvis ima nebegauti oro. Pažiūrėjusi filmą iki pat dviejų nakties, pradėjau norėti dar daugiau stebuklų. Ir būtent ČIA IR DABAR. Neliko nieko kito, kaip pasiimti ‘Meistrą ir Margaritą’. Knygą, kurią pradėjau skaityti trečią kartą. Kaip taip įmanoma? Nes tai klasika, nes ten Bulgakovas. Nes ten kiekvieną kartą atrandi be galo daug dalykų. Nes ten juk magiškasis realizmas. Mačiau spektaklį. Knyga įspūdingiau.[ Štai ką vakar spėjau perskaityti—->> Žiūrėti nuo 2,10min, pirma dalis. Antra dalis O čia traileris.] Bet vis tiek, knygą skaityti įspūdingiau. Ir ji labai graži.

Aš pradėjau laukti stebuklų. Paprasčiausių ir mažiausių stebuklų. Kurių kiti net nepavadintų stebuklais. Kažkada sakiau, kad pas mane stebuklai nevyksta. O gal vis dėlto, kada nors galbūt koks nors aplankys? Nes iš tikrųjų noru labai nedaug. Noriu turėti truputį ugnies ir spindinčių akių. Dar norėčiau būti stipriai kam nors reikalinga. Kokiu nors būdu. Galbūt aš tiesiog nemoku gyventi, kad taip nevyksta. Galbūt perfekcionizmas yra mano didysis nuodas, plačiai įleidęs šaknis visose srityse. Kuris nieko daugiau nedaro kaip tik nuodija. Nes pasidaro labai liūdna ir supranti, kad iki tobulybės modelio dar labai labai toli. Nori tobulybe būti kitiems, o svarbiausia – sau. Blogai, nes tai yra neįmanoma. Nežinau, kas ir kada man kals per galvą, ir kada aš pagaliau suprasiu, kad neįmanoma savęs sumodeliuoti taip kaip nori, nes esi koks esi. Blemba, matyt, labai nemyliu savęs. Galbūt reikia paprašyt Kalėdoms meilės sau? Matyt taip ir padarysiu.

—

O šitos akys tada nebuvo tokios tuščios ir stiklinės kaip šioj nuotraukoj. Šitų akių žvilgsnis pakito. Pasiilgau tų akių spindesio. Nes jos tada būna tiesiog gražios. Man patinka analizuoti nuotraukas. Pamatai daug dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai. Žiūri į dvi nuotraukas, kuriose yra tas pats žmogus ir iš tikrųjų, matai skirtingus žmones.

—

Noriu stebuklo Kalėdoms. Ugnies ir spindinčių akių.

O štai aš ir vėl kambarėlyje, kuriame ant stalo tupi kompiuteris. Šiandien ryte (apie 15.45 val.) bandžiau įjungti šviesą, bet šviesa neįsižiebė – pasigirdo tik pokštelėjimas, primenantis dužtančių stiklų garsą. Perdegė lemputė. Niekas jos dar iki dabar nepakeitė. Nes visi papraščiausiai tingi tai padaryti.  Bet aš dėl to nepergyvenu – atsinešiau žvakę ir ją užsidegiau. Tiesą pasakius man netgi jaukiau. Ypač, kai groja graži ir melodinga muzika. Ryšium su tuo, mano galvoje savaime audžiasi tokios mintys, kaip prisinešti į savo kambarį daug žvakių ir jas visas uždegti. Juk būtų ir gražu, ir jauku, ir puikus poilsis galvai. Nuo mokslų, blogų minčių ir kito įvairaus briedo. Galų gale, nuo kasdienybės. Turiu labai nuostabią žvakidę. Ji panašį į gatvėse pakabinamus žibintus. Na, greičiau, ne į šiuolaikinius, o i tokius, kuriuos aš įsivaizduoju buvus visokiose gražiose kalėdinėse pasakose. Tik ta žvakidė pastatoma. Į į jos oranžinį burbulą įstatoma arbatinė žvakutė. Ir dar ji dekoruota angeliukais. Ir iš tikrųjų yra labai graži. Šiandien ją užsidegsiu. Juk žinau, kad ilgai neužmigsiu, nes kaip ir kiekvieną savaitgalį mano miego ritmas absoliučiai išsiderina.

Vakar žiūrėjau „Mažą išpažintį“(1971) ir man savotiškai patiko. Žiūrėjau antrą kartą. Pirmas buvo užpraeitą vasarą Skalvijoje. Dar labai norėjau pamatyti „Tigrą ir sniegą“, bet kaip ir reikėjo tikėtis, jis atsiuntė, bet nepasileido. Ne pirmą kartą tokie šposai vyksta. Nieko nepadarysi. Užtat turiu „La vita e bella“(Gyvenimas yra gražus), kurį kada nors reiks pažiūrėti jau nebežinau kelintą kartą. Bet tik dėl to, kad jis beprotiškai nuoširdus ir gražus. Ir dar ir dėl to, kad tokių filmų šiais laikais praktiškai mažai tepagaminama. Ypač su tokia išmone ir fantazija. Kuri kartkartėmis tiesiog nesvietiškai griebia už širdies.

„Mes šiandien jūsų labai labai laukėm, mes džiaugiamės, kad jūs visi čia atėjot“. Ką tik shuffle būdu mano muzikos laidyklė paleido vieną Foje gabalą, kurio pradžioje ir girdėti šita frazė – tai koncertinė dainos versija. Gražus šitas vakaras. Tik norėčiau vienos taurės vyno, kad pridėtų jam dar ir ypatingo skonio. Dar šį vakarą norėčiau šiek tiek spontaniškumo. Netikėtai atsidurti ant kokio nors stogo senamiestyje. Arba kokioje apžvalgos aikštelėje, kur matyti Vilniaus šviesos. Tik aišku ne viena, o su kuom nors, su kuo galima šnekėtis. Apie visokiausius gražius dalykus.

Kartais kai kurias dienas galiu vadinti Franko Sinatros dienomis. Nes groja vien jo muzika ir aš atsiduriu joje. Ir nebegirdžiu supančio pasaulio garsų. O ir dabar įsijungė daina, prasidėjusi fraze „fairy tales can come true, it can happen to you if you’re young at heart“. Graži muzika. Jai grojant visuomet įsivaizduoju Niu Jorką ir damas su džentelmenais, judančius gatvėmis link teatro. Apsitaisiusiais pūstomis sukniomis ir atitikamai smokingais bei katiliukais. Norėčiau pakliūti į tokį teminį vakarą. Būtų gražu.

Šiltos muzikos, žvakių ir jaukumo vakaras. Kas prisijungs? Mielai laukiu. Prie arbatos galėtume kalbėti apie gražius dalykus, Kalėdas ir bet ką. Kas neleistų išsisklaidyti jaukumui, ramybei ir grožiui.

Aš dabar labai blogai elgiuosi. Šiuo metu nesimokau, nors kitą savaitę man 5 koliokviumai. Bet man taip reikia skirti laiko sau. Nors mažutę valandėlę. Tas išėjimas šį penktadienį su mergaitėm visiškai nesiskaito. Buvo nuostabu, bet aš buvau su jomis, o ne su savimi. Man reikia laiko sau.

Pasiilgau nuoširdumo. Ir nuoširdaus atvirumo. Kai praeitą savaitę gavau mylimosios Jurgos laišką, tokį beprotiškai šiltą, su daug nuostabių žodžių, net susigraudinau. Ir parašiau jai tokį patį atsakymą. O tada susimąsčiau – Dieve, kaip seniai turėjau laiko būti nuoširdi per visus darbus, mokslus ir panašiai. Sakysit, jog tokiu galima būti visada? Ne, tikrai ne. Gyvenimo sąlygos labai puikiai riboja nuoširdumą – darbe turi šypsotis, nepriklausomai nuo to, kad tau šiandien nesvietiškai bloga fizine ar moraline prasme, nesvarbu, kad visos bėdos supuolė vienu metu, klientams turi šypsotis. Ar tai nuoširdumas? Ne. Universitetas. Akademinė aplinka. Grupiokai super intelektualai. Bijai, kad nepasiųstų atgal prie knygų ir nemestų žiauraus žvilgsnio, kai numeti kokį bajerį, kurio, dauguma, aišku, nesupranta.(Neminiu kai kurių nuostabių žmonių su kuriais galima būt savimi bet kokioj aplinkoj). Prie knygų tu ir taip sėdi, kažkodėl dar sugebi ir pasidomėti natūraliu pasauliu(tai aš vadinu domėjimusi pasauliu ne žinių žiūrėjimą ar laikraščių sklaidymą, o bendravimą su žmonėmis ir kai lasivalaikis neapsiriboja vien moksline veikla). Reikia būti kosmopolitiškiems. Kitokiu atveju, mano nuomone, tęsi lietuviškos biurokratijos tradicijas ir neatneši šiam pasauliui nieko nei naujo, nei gero. Retas tas nuoširdumas. Bet visada džiaugiuos, kai galiu pabūt atvira, nuoširdi su naujom mergaitėm – grupiokėm, savo senosiom mergaitėm. Nuoširdumas-buvimas savimi. Kai niekas neįpareigoja. Joks oficialumas ir visa kita.

Pasiilgau savo žmonių. SA-VO. Laukiu, kada grįš mano mergaitės. Kada vėl galėsim kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis… Pasiilgau savo berniukų. Kuriuos taip retai bematau. O juos matyti beprotiškai gera. Gera sulaukti netikėtų jų skambučių ar žinučių su tekstu, kad tas ar anas jiems mane primena. Dieve, kaip tada pasidaro gera. Tokios žinutės gelbėja mano teisiniais terminais išvagotą protą ir gaivina sielą.

Aš noriu rašyti. Mokytis įdomu, bet tas kasdienis sėdėjimas prie knygų, beprotiškas kiekis informacijos, kurią turi suvirškinti turi reaktyviniu greičiu liepia norėt kitų dalykų. Aš noriu rašyti. Aš tikrai rašysiu ir nesvarbu, kad baigsiu teisę. Gal, jei baigsiu. Ne mamyte, ne tėveli. Bus taip, kaip aš pati noriu, o ne jūs. Ir ne kitaip. Kaip sako protingi žmonės, ten, kur nejauti ugnies, niekada nebūsi geriausias. Kol kas jaučiu ugnį. Bet tik toj vietoj, kad… nebežinau. Dar per anksti sakyt. Bet aš čia dar lieku.

MAN REIKIA UGNIES. Nykus gyvenimas. Monotonija, melancholija. Kur variklis? Dabar aš esu ne aš. Gal reikia pabust, gal reikia įsimylėt. Reikia tai reikia, bet kai nori niekada nebūna. Tikiuosi, kad bent jūs, kurie skaitot, gyvenat gerai ir su burzgiančiais varikliais. Gal per daug noriu? O noriu tiesiog gero laiko. Nors trumpam neskubėt, pasivaikščiot po lietų, sniegą. Noriu, kad mane nešiotų drugeliai, noriu kad akys spindėtų. Nieko, kol kas lai spindi jos žiūrėdamos į teisės teoriją, įstatymus ir panašiai.

Gal keistai nuskambės, bet turiu per daug nepanaudoto gerumo širdy. Kurio nespėjau atiduot kai kuriems žmonėms. Visai nieko nesitikint atgal. Bet matyt nebeatiduosiu. Nes turiu labai žmogišką norą – būti suprasta, o to nebus. Principai? Gali būt. Kartais jie galėtų neegzistuot. Turiu keletą neatiduotų laiškų. Matyt, ir jų nebeteks atiduoti. Nes nėra poreikio. Nes noriu būti suprasta, ir vėlgi – to nebus. Gaila.

Atgaunu gyvenimo džiaugsmą. Reikėjo pradėti dirbti šitam kvailam darbe, kad suvoktum, koks gyvenimas yra gražus. Kiek teko kalbėti su viena moterimi, ten beje irgi dirbančia, tie jauni žmonės, kurie čia bent kiek padirba ir po kiek nusprendžia išeiti, greitai supranta ko gyvenime bent preliminariai nori. Tas suvokimas dažnai ir būna išėjimo priežastis. Preliminariai jau žinau, ko noriu.

Išeinu spalio 24 dieną. Skaičiuoju darbo dienas ir valandas.

Nepastebėjau, kaip įsivažiavo ruduo. O jis tuoj baigsis. Gaila. Pažadu, dabar daugiau laiko žiūrėsiu į rudenėjantį dangų ir ruduojančią gamtą.

(Kai kurie žmonės ima kristi kaip lapai mano akyse pagarbos atžvilgiu.)

Labai kvaila, kai tam tikrais momentais imi skaičiuoti sekundžių vertę. Su didžiule desperacija, beatodairiškai imi laukti tų vienetinių laiko dalelių. Kiek dar laiko tai tęsis? Šis klausimas tiesiogiai veda į retorikos sritį. Reliatyvus ir sąlyginis kazusas, nors iš tikrųjų viskas paprasčiau negu paprasta. Paprasta, bet laiko perspektyva čia vis tiek lieka svarbiausiu dalyku. Šiuo metu tai – aukščiausia instancija, teikianti visokeripus apribojimus gyventi pilnavertiškai ir be jokių sąlygų. Ir tai dabar ganėtinai sankcionuota. Sakytume, apkarpytos galios. Blogai. Dar blogiau, kad per šį laikotarpį taip ir nebuvo progos nuoširdžiai, iš pat pašaknų prisivaitot. Nebuvo progų, nebuvo jokių pastangų, esant dvasiniam ir fiziniam santykiui išvaryt visų velnių iš vidinių geizerių. Aišku, galima išprotėt. Bet žiūrint realistiškai, tai nebūtų nei naudinga, nei perspektyvu, nei apkskritai turėtų kažkokios vertės.

Ačiū, gyvenu gerai.