Paskutiniai kartai turi didžiulę jėgą. Prisimeni, kaip paskutinį kartą buvai įsimylėjęs ir kaip paskutinį kartą atsisveikinai su savo meile. Kaip vienintelį paskutinį kartą gaudei nenormalaus malonumo akimirką ir paskutinį kartą žvilgtelėjęs į ją, atsisveikinai. Kaip pirmą ir paskutinį kartą sutikai gerų akių ir nuostabios šypsenos žmogų ir supratai, jog daugiau jo nebepamatysi, kad ir kaip abu norėtumėt, kad būtų priešingai. Paskutiniai kartai brėžia nuostabias ribas, kurias galėčiau pavadinti pavasariais. Juk po paskutinių kartų atsiranda, gimsta kažkas naujo ir šviežio. Gal ir ne visada beprotiškai gero – juk ne visos pavasario dienos būna saulėtos. Juk kartais ir čia lyja beprotiško smarkumo liūtys.

Kartais atrodo, jog pastaruoju metu visą mano laiką sudaro paskutiniai kartai. Ir kai kurie jų tęsiasi jau begalę laiko… Tai tokios rūšies paskutiniai kartai, po kurių atsiranda vakuumas – beorė erdvė. O juk pavasarį besiskleidžiančioms gėlytėms taip reikia oro.

Vasario 21 d. miegant pas Karolį.

Mano bučiniai turi gydomąją galią.Asmeniui X  labai skauda  ausį. Aš pasisiūlau jam išbučiuoti ją ir skausmas nurimsta. Jis man beprotiškai dėkoja. Vėliau grįžta ir išbučiuoja mane, sakydamas, kad jam skauda lūpas ir aš jas galiu pagydyt. Jis visur eina su manim, sako, kad manęs pasiilgo. Užplūsta geri jausmai.

Vasario 22 d. miegant savo lovytėj.

Stebiu tą patį girtą poną X. Matyt, jam pritūko pinigų išgertuvėm, tai jis vis tik nuėjo prašyti mano mamos pagalbos. Neilgai trukus, atsidūriau darbo biržoj. Be jokio motyvo. Stebėjaus didžiulėmis eilėmis, bet nepaisant to, iš idėjos ir aš nusprendžiau užsiregistruoti. Vėliau veiksmas persikelia į konkurso repeticiją. Ponas V nusprendžia nustebinti organizatorius skraidydamas lėktuvu ir darydamas mirties kilpas virš scenos. O juk dar prieš tai buvom su dar kažkokiu ponu nuskridę į šalį, kurioje šilta. Ten žydras vanduo, atolai, koralai. Ir vietinių kvietimai peržengti vandenį ir ateiti apsliankyti jų saloj. Pirmiausia reikia peržengti arką. Iš šviesiai rudos arkos spalvos galėčiau spręsti, kad atsidūrėme kokiam nors Egipte, bet nuotykiai sako, kad čia turėtų būti lyg ir Anglija. Vėliau nerandu tinkamų batų šokiams, bjauriuosi savo šukuosena ir galiausiai įžengusi į kitą kambarėlį, sutinku daug pažįstamų veidų ir paprašau prisidegt. Suprantu, kad nemoku naudotis žiebtuvėliu.

Vasario 23 d. miegant savo lovytėj.

 Aš gyvenu Trakų pily. Gražiai ji atrodo stebint iš kitapus ežero.  Tamsoj, apšviesta įvairiausių prožektorių. Ir lieptas. Nors imk  ir šok į ežeriuką. Vidus šiuolaikiškai įrengtas.  Ir dar – turiu  savotišką haremą. 

Vasario 24 d. miegant savo lovytėj.

Plaukioju iki kaklo upėj. Baisiai nešvarioj. Stovim su Jurga ir pasidirbinėjam antspaudus, kad įeitume į Woo. Pavyksta. Įeinam. Toliau plaukioju nešvarioj upėj.

Vasario 25 d. miegant savo lovytėj.

Važiuoju mašinoj su dviem ponais. X ir Y. Vienas mane myli, kitas nekenčia, bet kartu ir pavydi tam kitam. Bandom eit į kažkokią ekskursiją. Po to susimąstau, kad man būtinai reikia pagalvot kokias pataisas būtų neblogai padaryt Konstitucijoje.

Vasario 26 d. miegant savo lovytėj.

Mano pažįstamas rašo man žinutę, kad vis tik važiuoja į Kauną, nes ten mergaitės gražesnės ir geresnis. Panelė X gyvena Birmingham’e ir nežino, kad visai netoliese gyvena jos sese. Parke daug ančių.

Vasario 27 d. miegant savo lovytėj.

Važiuojam švęst gimtadienio kažkur toli į Emyratus, kur vyksta karas tarp arabų ir amerikiečių. Bet mes visgi randam vietą, kur galėtume švęst gimtadienį. Po to manęs paprašo nuvežti poną X namo ir aš važiuoju. Važiuoju keliu nuo Žirmūnų ir matau horizonte mišką, kurį apšviečia saulė. Pasuku į dešinę ir grįžtu į daugiabutį. Įeinu į jį ir aš vėl Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Blogiausia, kai saulė nustoja šviesti ir ateina naktis. Tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik laukti ryto. Na, išskyrus tuos atvejus, kai naktys būna kupinos magijos ir iš velniažin kur atsiradę angelai barsto aukso dulkes. Tačiau šiuo metu juk negaliu skųstis – sapnai man kompensuoja viską, ko galėtų trūkti. Sapnuose mane lanko tie, kuriuos aš myliu, tie, su kuriais šiaip būna beprotiškai gera. Ir aš vėlgi laukiu, kada vėl pradėsiu sapnuoti.

Norėčiau pabėgt po paskutinio egzamino ten, kur manęs niekas nerastų. Truputį reikia pailsint protą, moralę ir tą pačią širdį banaliu pavadinimu. Juk aš šaunuolė – viską susitvarkiau taip, kad sesija baigtųsi anksčiau nei turėtų.

Laikui bėgant noriu parašyti knygą, noriu nufilmuoti trumpametražį filmą, kuriame būtų truputis Meko avangardinių idėjų su vynu. Noriu parašyti optimalų kiekį dainų ir jas įdainuoti. Ir taip pat noriu praktiškai panaudoti savo specialybės žinias – ginti žmones. Būtent tokiose bylose, kuriose šiandieninėje visuomenėje teisėjams su ledo gabalais vietoj širdžių, apsvaigintiems pinigų, juoduoja sąžinė. O man juk pinigų nereikia, aš juk tik laimės noriu. Perskaitykit, kai turėsit laiko Aldonos Meilutytės knygą „Ar įmanoma pagerinti teismų darbą Lietuvoje?“ ir suprasit apie ką kalbu. O ten labai populiariai viskas parašyta. Netgi žymiausios bylos Lietuvoje aptartos. Tada nori nenori, kartais pats natūraliai skaitydamas įstatymus imi iš jų šaipytis. Op, op, op.

Aš atgulsiu, tu pareisi, bus raudoni vakarai…

O kaip keista? Kai tu pamiršt negali tik dėl to, kad tavęs nesugeba pamiršti. Bilekuria prasme. Blogąja/gerąja. Tik dėl to, kad neutralios dalies čia nėra. Kodėl manęs neįmanoma išmest iš galvos, aš nesuprantu. Ir net nebandau to padaryti. Ir kartais visa tai neišsakytą reikia pasilikti SAU. Kad nebūtų labai gėda. Prieš save ir draugus.

Tęsiu laimės paieškas. Noriu savo žmogaus, kuriam reikėtų ne bobos – ledo gabalo, o tokios, kokia esu. Nemokančios pasakyti ‘ne’, kai jos labai prašo. Mylinčios iki pat žemės graibymo, kai viskas tampa rimta. Prisirišančios tiek, kad po to milijardą metų tenka kovot su savo nebloga atmintim, kuri ypač gerai pamena datas ir įvairiausias smulkmenas ir negalinčios susitaikyti su tuo, kad dabar nėra to ko reikia. Ir nuolat klausiančios ‘kodėl’. Su truputį per minkšta širdim viskam, ir visokiom bledėm be gailesčio patinka iš jos šaipytis ir laikyti ją visiška beprote. Kuriai truputį trūksta proto. O juk aš tiesiog neturiu tikslo rodyti savo beribių proto galimybių. Viskas paprasčiau, negu paprasta. Ir mes pričiupsim pavasario vėją.

Sakoma, kad žmonės, kurie turi be galo gerą humorą jausmą yra ir pakankamai melancholiški.

Tebūnie šitie metai ne tokie sunkūs kaip 2008.

Atėjo pirmadienis ir nekontekstinės mintys, nesiderinančios su kasdienybe, kaip mat išgaravo. Juk pirmadienis! Juk šventė. Juk artėja ketvirtadienis, teisės istorijos kolis, o ir penktadienis ypatingas – laukia LTI(Lietuvos Teisėsaugos Institucijos).Kaip man buvo įdomu rugsėjo pradžioj visa tai. Dabar galbūt irgi, bet kai per daug informacijos vienu metu, tai tik ir norisi protestuot ir maištaut.

Grįžimas į rutiną kaip mat išmušo visus galimus velnius. Ir įdiegė porą naujų minčių:

•Noriu į žurnalistiką.

•Vis tiek kada nors atsidursiu žurnalistikoj. Kad ir su teisės bakalauru (per kančias ir kraują).

•Noriu veikti bet ką – rašyt, šokt, dainuot, fotografuotis, tik ne mokytis teisės istoriją.

•Neturiu laiko meilei. Nebesuprantu, kodėl sąmoningai atsisakau įvairaus plauko pasiūlymų. Apatija? Kas kaltas. Juk tiek daug mokytis. O ką? O be to, ir grybų man, ką tik po lietaus išdygusių, nereikia. Tik vargina. Lietuviai paprastai nežino kaip reikia stengtis dėl panelių. Burbėkit, burbėkit. Kuo daugiau burbėsit, tuo greičiau visos išsilakstys pas visokius tai kokius italus ir šiaip gerus žmones(Ką reiškia žodis geras. Tai yra totaliai blogas žodis ir jis šiandieninėje visuomenėje labiausiai tinka būti vartojamu butinėje leksikoje. Atsiprašau.) Bet geras, tai dar nereiškia klūpėjimo po kojų. Nereiškia dovanų kas rytą ir kavos į lovą. Tai tiesiog visokeriopa pagarba, ir bendražmogiška tame tarpe, kuri nesibaigia ties skyrybų slenksčiu. Cha, čia jau lietuviškas šablonas darosi. Išsiskyrėm, tai ta proga nuoširdžiai dėjau ant tavęs visom prasmėm. Ta proga, tu – nebe žmogus. Oh, yeah. Va taip ir būna. Nesinervinkit mergaitės, tokia ta padėtis. Daug feminizmo?  Ką daryt. Beje, taip kalbėdama neturėjau minty nei vieno konkretaus pavyzdžio – apžvelgiau tik visuotinai pripažintą šabloną. Nes, savaime suprantama, ir šablonai turi išimčių. Ir dar – juk aš empiristė. Racionalizmo mažai. Natūraliai taip gaunasi. Todėl viską graduoju pagal tai, ką pasako juslės-akys,ausys,nosis ir suformuoja protas. Širdis, deja, nėra laikomas jutimų organu. Tai jo ir nelaikysim tada juo.

•Reikia dar kuklių 17 pliusų už sportą. Ajej. Ką dabar daryt. Kapot. Kad sąskaita didėtų.

•Iš logikos egzamino man užtenka 5. O ką daryt, kad paskaitose neteko lankytis. Dabar jau pradėjau.

•Aš dar labai noriu dainuot sudėtingas dainas. Nes tada superiškai dirbdama diafragma atpalaiduoja nervų sistemą.

•Man reikia laiko sau. Ir dar parašyt/atrašyt daug laiškų, kurių nespėjau parašyt/atrašyt. Dar reikia išmokt visas nuosavybės,šeimos, paveldėjimo teisės Kanonuose, BGB, Napoleono civiliniam kodekse. Misdeminorus, felonijas ir visa kitą. Žegnoju save nuoširdžiai. Nes jei baigsis blogai, vadinas, likimas man duoda į kepenis už tai, kad neinu ten, kur reikia, o mokausi teisę, kur didžiuma žmonių yra baisiai neįdomūs ir gyvena tik mokslo pasaulyje. Kad neseku, pasak jau subanalėjusio rašytojo Coelho, paskui savo legendą, nesiekiu savo tikslo iš širdies kaip Bulgakovo Margarita, kad nedarau kas paskirta. Iš dalies būtų gerai, bet ai, kol kas netraumuokim giminių – juk jie taip džiaugiasi. Ir aš pati bandau džiaugtis. Per stiklus ir matau džiaugsmą už baltų sienų. Juk svarbiausia, kad matau.

•Juk aš esu emotional one. Juk man 80 procentų laimės sudaro emocinis ir dvasinis pasitenkinimas. O ne kažkokie techniniai gyvenimo sugalvoti dalykai.

On idiot padarogi, on sivodnia ustal.

Jau sninga, sninga, sninga.

Gražu, kai sninga. Daug gražių dalykų asocijuojasi su sniegu. Meilė, laimė ir visa kita. Ko dabar nuoširdžiai noriu.

Ir vis dėl to, aš milijonąjį kartą paklausiu – kiek tai tęsis? Dyle, gi forbidden ble. Ir neik, ir neatsisukinėk, ir nekartok savo idiotiškų mantrų kasdien balsu, kurios žaloja tiek centrinę, tiek periferinę nervų sistemą. Pasakai balsu ir konstatuoji tą kvailą faktą, kuris neturėtų egzistuoti. Bet juk čia racionalumo nulis. Bet juk tu gyveni gerai. Ir prisimeni be reikalo. Kasdienę išgalvotą maldą. Su blogai, be irgi blogai. Tai ką tokiu atveju daryt. Gydytis. Ankščiau tokius išprotėjėlius tiesiai į beprotnamį veždavo.

Nebegalima plaukioti tarp senų šiukšlių,kurios tik pūva ir nieko daugiau nedaro.

Tai ištarė Dylė būdama 15 metų. Būtų tikslinga patikėti šitos jaunos mergytės maža išmintim.

Ir tai yra absoliuti beprotybė norėti to, kas tave iš esmės nervina. Norėti visos esmės su milijardu erzinančių sudedamųjų dalių. Bet noras yra beprotiškas, nesvietiškas ir neapsakomas.

Kodėl?

Aš tikrai nežinau. Gal neturėjau progos (dargi ir sau neleidau) pakankamai išsilieti kai buvo laikas, ir vieta. Dabar nebeegzistuoja nei laiko, nei vietos sąvoka.

Negaliu net sau normaliai pripažinti to, kas vyksta iš tikrųjų.

Aš sau per daug meluoju. Taip net geriausiems draugams negalima meluoti kaip meluoju sau.

Kokia tobula saviitaiga.

*

Ir iš tikrųjų, viskas yra paprasčiau negu paprasta. Betgi kartu ir sudėtingiau negu sudėtinga.

Sakinys, apibūdinantis viską geriausiai: P********, m*******, b****** t******* s******** g*******.

.

Visiškai velniškai keista ir fenomenalu. Nes pasiilgau dienų. Pasiilgau stebuklingo laiko. Pasiilgau žmonių. Tokių, kurie, kurie save pateikė būtent taip, kaip pateikė tada. Ne dabar, o tada. Pasiilgau, ir viskas. Ir daužykit per pirštus, ir sakykit, kad taip daryti yra absoliučiai negalima, bet aš žiauriai pasiilgau. Nežinau ko noriu, nežinau, kas vyksta su mano gyvenimu. Einu, darau ir darau nesuprasdama kodėl.

Dažniausiai tam tikros muzikos sau neleidžiu klausyti. Griežtas ne. O dabar paėmiau ir užsileidau. Ir pjaustau šiek tiek save. Bet tai nėra blogai. Sakykim, ugdau vidinį imunitetą. Nieko čia blogo. Kartais galima pavaitot. Iš nuovargio šiandieninio matyt. Nes ne kitaip. Nuovargis veikia stipriau nei alkoholis. Ir kada to nebebus. Ir kada aš nustosiu analizuoti viską. Ir kada nustosiu mąstyti apie viską ir viską permąstyti. Blogai – bangom ateina, audrom išeina.

…

O po to tik pist – ir nieko nebelieka. Visagalė likimo ranka viską subrauko. Gal ne ranka, ir ne likimas.

Lieka milijardas klaustukų, bet visiems px, todėl niekas nieko ir neklausia. Ir palieka netvarką savo gyvenimuose. Metaforiška. Žiauriai.

Nebūtina būti vienam namuose, kad apsiverktum. Tam puikiai tinka ir šauni draugų kompanija. Staigiai staigiai į balkoną. Cigarečių svarbu, kad būtų.

„Liesk mane“ – pasakė ji, bet jis jos nepalietė. A šiaip sau. Jis juk neliečia bet ko. Jis sau šitokios pramogos neleidžia.

Oh, for God’s sake, what are you doing, baby?

O gi nieko ble. Tiesiog dabar yra tie kartai, kai aš kas kartą netyčia išprotėju.

Po velnių, aš noriu dramų savo gyvenime, o ne galvoje. Noriu dalyvauti mažutėje muilo operoje, kurioje yra besiblaškantis Jose Fernandas ir dėl kurio mergaitės lieja ašaras.

Ai, tie seksiukai. Ypatingi žmonės. Panos dažnai pagauna letargą ties jais. Tiesiog imk ir valgyk. Prašosi. Bet neduoda. Iš kur toks žiaurumas.

Noriu vaiko. Taip, labai noriu. Tokio mažučio mažučio. Motiniški instinktai bunda. Įdomu koks būtų mano vaikas. Žinau, kad augtų su Bulgakovo knygom, visokeriopa psichodelika ir didele didele meile. Aš dažnai jį vesčiaus į parodas. Fotografijų. Jis pats turės fotoaparatą.

Aš esu filmas. Kartais. Ir aš dabar kosmose. Dar Icchokas Meras padeda su savo psichiniais romanais. Išprotėt.

O galbūt man kažko reikia. O gal reikia išstrint kartais atmintį. Nes tada kapoji kaip žvėris nuo grandinių atitrūkęs.

Nagi, duok man bučkį. Ir tiek.

Dyle išprotėjo.

Neprisižaiskim su tais bučkiais. Nes po to bus vaikų. Nes iš tikrųjų, tai aš norėčiau vaiko. Bet gal tik dabar.

Suplėšyti galima popierių. Akių žvilgsnio nesudraskysi niekaip. Plaukus gali išdžiovinti tam skirtu džiovintuvu. O ašaros yra dalykas, nepavaldus jokiai technikai. Dabar galvoju, kad to žmogaus, sukūrusio trintuką, išradimas galėjo būti nors vienam genijui įkvėpimo šaltinis ar bent atsparos taškas. Tam, kad sukurtų nematerialų trintuką. Bet nesukūrė. Teisingai, yra daug būdų prasitrint tai, ką nori, pratrinti visą neigiamumą,visas blogas emocijas. Pabėgt, užsiimt veikla, kuri gerai kaltų per smegenis ir skatintų norą veikti, gyventi, būti. Džiaugsmingą norą. Dar vienas būdas yra išprotėt arba tiesiog būti kvailam. Kvailiai ir bepročiai – patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Dar galima rašyti dainas, tekstus ir dainuoti tiesiai nuo diafragmos, nes tuomet normalizuojasi širdies darbas. Gudru? Dar yra visokiausių žmonijos išmislų, tokių kaip žolelės, arbatėlės, raminamieji ir netgi antidepresantai. Ir aš manau, kad ta chemija naudinga tik tiems, kurie nelabai suvokia, kad pasaulis nenustoja suktis ties viena blogesne žyma gyvenime. Kovot! Kovot. Pirmiausia, tai su savimi. Naikinti blogį, nuodyjantį organizmą. Išvis, koks keistas paradoksas. Kai gyvenimas lepina, verki dėl smulkmenų, galimų bėdų ir išvis visokio nesąmoningo briedo, kurio dar niekaip neišeina aptikti. O kai paima tikrai juoda melancholija su savo juodais teatro artistais ir marionetėm, tai tiesiog tyli ir valdai savo emocijas. Faktas tas, kad tokie teatro artistai įmaišo į tave gerą šlakelį betono ir liepia stovėti stoiškai, karingai ir priverčia dar labiau pamilti gyvenimą. Kas nesugriauna, tas stiprina.

Bendravimas su žmonėmis yra vaistas nuo bet ko. Su priešais, su draugais, su mylimaisiais. Su esamais, buvusiais, būsimais. Geriausias vaistas. Bendraukim. Ir grandinės, slegiančios paširdžius, pačios sutrūkinės.

Niekada nevėlu išklausyti. Niekada nevėlu pasikalbėti. Ir svarbiausia niekada negalima būti kategoriškiems. Nes tie drugeliai, kurie linkę skraidyti tylios pilnaties apsemtomis naktimis nenori sudegti išvydę, kai jų artimieji pūkeliai tiesiog ima ir pradingsta amžiams, nupūsti levanto vėjo. Kadaise atnešusio svajonę. Didelę kaip pasaulis ir gražią, kaip kūdikėlio akys.