O tada kažkas kvepėjo taip, kad net po milijono metų nieko kito nesumaišytum su tuo kvapu. Skaniausiu skaniausiu. Skaniausias pasaulio kvapas buvo jis. Spalvotas, sklendžiantis palei veidą, pripildantis plaučius oro. Kitokio oro. Kokio niekada niekas nebuvo uodęs. Tai oras, kuris turėjo jėgą atmerkti miegančius akių vokus. Tuomet akys atsimerkdavo ir prisipildydavo begalinės šviesos. Spalvotos. Ryškios. Gražios. Niekas tokios šviesos dar nebuvo matęs.
***

Praėjo daug laiko (Gal per daug?) ir aš tą kvapą pamiršau. Lygiai taip pat ir šviesą. Kartais išnyra fragmentai – visiškai beskoniai ir betiksliai. Bejausmiai. Su klausimais – ar kada nors atsiras kažkas panašaus? Arba kitaip originalaus, bet taip pat velniškai stipraus. Ar ir toliau žybsės prisiminimuose pamirštų akių žiežirbos. O kur naujos, gyvos ir degančios akys?

Mano matrica.

Blogai, saulute. Pikdžiugiškai juokies iš savo praeities. Juokies iš to, ką vadinai drugeliais, besiskleidžiančiom gėlytėm, sparnais, angelų dulkėm. Nustok, nes tuoj kas nors ateis ir nubaus. Ir vėl, kaip ir tada, imsi nesvietiškai seilėtis. Ech, tie seni dienoraščiai. Kelia pikdžiugišką juoką. Ir stiprina tam tikrus blogus įsitikinimus būsimų nenaudai. Nes jie tiesiog blogi, ir naikinantys viską visame kame. Neduodantys vandens pačioms gražiausios gėlytėms skleistis viduje. Neduodantys angelams medžiagos aukso dulkių gamybai. Ir vis tik, Dieve, kaip buvo gražu! Juk svarbiausia, kad norėjau tirpt. Svarbiausia, kad norėjau atiduot save visą ir atiduot viską ką turiu dėl kažko. Super.  Gal jau būtų pats laikas realizuoti save kitame žmoguje, bet, deja, kvaila mano galva, kuri kelia per didelius reikalavimus. Nieko tokio, reiks truputį palaukt. Juk reikia mokytis, puiku, yra kur skirti savo energiją.

Balti popieriaus lapai. Mėlyni popieriaus lapai. Dauuuug dauuuug meilės juose. Rankraščiai nedega. Nes tai, kas pasakyta ten – nedings. Niekada nedings. Nes tie žodžiai nebuvo hiperbolizuoti, jie nebuvo saldžiai seilėti. Jie buvo tiesiog gražūs. Tokie, dėl kurių norėjosi verkti iš laimės naktim, pagamintom iš laimės sirupo. Ir dar snaigių… Kurios lipo, lipo, lipo ant akių. Dieve, aš juk tikrai nebesuvokiu koks tai geras jausmas. Nebepamenu. Aš tik atsimenu didelį vėją ir didelį glėbį. Kvaila merga, kvaila, žinau. Nevertinu tų, kurie limpa užuodę nektarą ir neveda į šviesą pas angelus tuojau pat. Bet o ką daryt? Juk tokie dėsniai.

Ir vis dėlto, aš noriu, kad angelai skraidytų ir sklaidytų aukso dulkes. Ir kad vanduo, skirtas laistyti gigantiškas vidines gėlytes, neišdžiūtų. Bet visų pirma, jos turi užaugti. Teisingai, juk dar žiema, įšalas. Juk gėlės paprastai pražysta tik pavasarį…

( You get what you give )

Tik paukščiai mus ten pasieks, mes klyksime jų balsais.

Šiandien nusipirkau daug tuno, nes tai pavirto nesvietiškai skania mano liga. Šiąnakt užmigau gal 03:30 val. Nes labai daug galvojau apie 2008 metus. Ir padariau išvadą, jog jie buvo pakankamai sunkūs metai. Bet, jeigu tikėsime horoskopais, kiti metai žada būti visiškai kitokie. Gal ir gerai, kad 2008 metai buvo sunkūs. Sustiprino visomis prasmėmis, įkratė sveiko ir paprastesnio požiūrio į daugelį dalykų. Gaila, kad visa tai įvyko tik po gražių dalykų praradimų. Bet nepergyvenu – buvo, kaip buvo, o dabar – yra, kaip yra. Tik norėčiau išvyti apatiją, kuri, tikiuosi, dabar tik laikinai pas mane lankosi. Jei lygintume, kokia aš buvau 2008 sausio mėnesį ir kokia esu dabar – tai du skirtingi žmonės. Ekstremalūs metai, nieko negaliu sakyti. Tik vienas dalykas nepakito – lygiai tiek pat mėgstu jaukumą,šilumą, nemėgstu neigiamų žmonių ir šiaip, likau tokiu pat taškalu. Manau, mano rimtieji grupiokai ant manęs pyksta – juk nesąžininga, jie stipriai mokosi, vargsta, niekur neina mokslo vardan, o aš imu ir jaukiu kasdien visuomeninę rimtį savo jiems nesuprantamais pokštais ir dar alų mėgstu! Čia juk viršūnė! Ir dar sugebu gauti tokį patį gerą įvertinimą kaip jie, ar net geresnį. O čia jau virš visko. Stebiuosi, kaip manęs dar ant laužo už tai nesudegino. Bet geriau į tai nesigilinti. O šiaip man vis dar labai nepatinka, kad esu linkusi į savianalizę ir turiu mazochistinį pomėgį save kaltinti dėl visko, kas buvo negerai praeityje. Bet visa laimė, kad po truputį tai keičiasi.

O kokį aš šiąnakt sapną sapnavau! Jis puikiai atsipindėjo visus mano norus. Gaila, ne visi jų pildysis, bet išmintingi žmonės sako, kad ir stebuklų kartais būna. Net kvailų bobų smegenims pudrinti skirtas horoskopas man pasakė, kad stebuklas, vis dėlto, gali įvykti. Bet juk aš netikiu, nes stebuklai pas mane nesilanko.

Oi, ryt specialybės kalbos įskaita. Negerai. Reikia eit valgyt tuno.

Mua, bučiuoju.

Paeiliui nuaidėjo trys pačios nuoširdžiausios pasaulyje maldos, kurios, deja, liko neišklausytos. Nėra išėjimo iš užburto rato – pirštai nori susigūžti į mažutį kumštuką, kuris, tvirtai iki skausmo nagams remiantis į delną, išreikštų visa tai, kaip yra iš tikrųjų. Visą, pačią nuoširdžiausią teisybę. Užburtas ratas. Šitoj vietoj stebuklo, matyt, būti negalėjo. Tyliai išsakytos maldos neturėjo tikslo. Stebuklai įmanomi visur kitur, bet tik ne čia. Dangus čia nepadeda. Žemė čia nepadeda. Nepadeda čia niekas. Bet juk labai nyku dabar. Kur dingo saulė? Kartoju, dabar yra labai nyku. Pats didžiausias noras – kad viskas kuo greičiausiai baigtųsi. Tuščia, šalta, nyku. Taip dar niekada nebuvo. Tame laike, kai egzistuodavo panašūs potyriai į šiuos, viskas atrodė labai rimta, bet tai greičiausiai buvo tik saviįtaiga, kad reikia to, ar ano. O dabar? Dabar aš neskatinu ir neaudrinu tų norų. Viskas yra rimčiau, nes priešingai – stengiuosi viską blokuoti, o, deja, neišeina. Ir vėl, maldos, maldos, maldos. Tik niekas jų negirdi. Gal kada išgirs?

„Soft & easy“(vienkartinių servetėlių pavadinimas). Dabar kaip tik norėčiau perskaityti Kirkegoro darbų ištraukas. Nors filosofijos nelabai mėgstu, bet šiuo metu labai norėčiau tai padaryti. Tik, deja, dar niekas neatsiuntė – juk tai kitam seminarui, kuris bus tik trečiadienį. Ribinės situacijos. Ribinės situacijos. Ribinės situacijos. Viskas laikina? Galbūt. Belieka tik sau tai įsiteigti, tuo patikėti ir ateity bus lengviau gyventi. Galbūt bus lengviau.

Kiek ilgai mano žodžiai eina į niekur. Noriu, kad vieną dieną jie būtų išklausyti. Nes dabar, iš tikrųjų, yra labai nyku. Nes noriu turėti saulę. Kuri kasdien šviestų virš galvos ir šildytų.

Kažkur toli toli kalnuose, kur iš pakalnėse suręstų namelių matyti kylanti saulė, gyvena pūkiniai angelėliai. Dienomis jie skraido virš miestų, stebi žmonių gyvenimą, elgseną, o vėliau, grįžę į trobelę ramiai susėda prie arbatos puodelio ir šnekasi.

– Žmonės keisti. Jie prisimena savo praeities klaidas, tačiau kartu ir džiaugiasi dabartimi ir begaliniai laukia ateities. Laukia ateities, nes tikisi gražesnės saulės, gražesnio dangaus, gražesnio gyvenimo. Tačiau daugelis jų, sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis analizuoja praeities klaidas. ir praranda gausybę laiko. Svarbiausia – praranda dabartį. Mėnulis tuomet pasidaro butaforinis, saulė – butaforinė, ir visas gyvenimas patampa kažkokio nestandartinio fiktyvumo išraiška. Kadaise vienas vyras, būdamas prie mirties patalo staiga suprato, kiek laiko praleido veltui. Padovanojo save godžiajai materijai, kuri, iš tikrųjų, yra besotė. O padovanojęs suprato, kad tą laiką jis galėjo maksimaliai išnaudoti mylėdamas, kurdamas ir tiesiog. Gyvendamas. Atėjus visagaliam supratimui jis nebenorėjo naktimis miegoti. Juk dar liko laiko. Nemiegos, nes, po velnių, koks stebuklingas dalykas yra naktis, koks stebuklingas dalykas yra dangus. Koks stebuklingas dalykas yra naktinis visos savo esybės pajautimas. Nemiegos, nes lauks ryto. Kaip nuostabiai kyla saulė, kaip nuostabiai brėkšta rytas. Tada juk ateina supratimas apie amžinąsias vertybes. Visos tavo mintys apie beprasmišką buitį, pavyzdžiui, ką šiandien gaminti pietums, ką apsirengti, kaip nepasirodyti kvailam, nublanksta prieš amžinybę. Lieka absoliutus begalinis nulis. Supratęs tai, jis dar kartą įsitikino – žmonės nevertina viso nuostabaus pasaulio, kol neartėja drastiškas finalas ir kulminacija. Visą gyvenimą žmogus mokosi gyventi. Tik svarbiausia mokytis gyventi nepamirštant įkvėpti amžinybės oro. Nes tuomet laimės paieškos laukas susiaurėja. Ir artėja, artėja, artėja… O svarbiausia yra mylėti. Besąlygiškai. Kodėl? Esminis supratimas apie tai ateina savaime. Ir pats didžiausias malonumas yra suvokti tai pačiam.

„Dauguma tiki, kad laimė slepiasi kažkur už šimto mylių arba tupi ant pasaulio krašto, kur jos ieškojo asiliukas. Bet taip nėra. Laimė yra ten, kur esame mes.“

Kažkoks protingas dėde kadaise liepė nebijoti. Liepė turėti savo nuomonę. Liepė priešintis pasauliui ir nepasiduoti. Kartais tenka priešintis vidiniams tobuliesiems demonams, kurie, kaip bebūtų keista, bijo. Bijo tamsos, vienatvės ir to, kad stebuklas, kuris yra baisingai laukiamas, neįvyks. Bet dažniausiai viskas įvyksta, jei turi įvykti, ir jeigu mintys nėra apdrabstomos įvairiausio tipo šiukšlėmis bei purvais. Nebeišgali tvarkytis su savimi – griebk populiariąją šiųdieninę literatūrą ir maitink savo sąmonę bei pasąmonę lengvu šlamštu, kuris kupinas svetimų stebuklų. Paradoksalu, bet tokia geltonoji literatūra padeda įgauti pasitikėjimo savo jėgomis ir stabilizuoti vidinius vėjus. Kitaip tariant, atstatyti vidinę pusiausvyrą. O gal, nubraukus šiuolaikinei visuomenei būdingą skepticizmą, įtikėjus magiškuoju realizmu, gebėtume suvokti, jog aukštosios materijos vis dar egzistuoja? Ir labai puikiai padeda tvarkytis su savimi.

Kartais tenka gerai pakovoti, kad išsaugotum sveiką savo nervų sistemos funkcionavimą bent vieną dieną. Neurotiška visuomenė, šizofrenikai visur, kur akys užmato ir be abejonės daug lietuviškų piktųjų dėdžių bei tetų, kurie balažin kuo nusivylę. Sistema, visuomene, bendru tautos mentalitetu ir, galbūt, jo stagnacija. Šovinistai vyrai, feministės moterys. Ir be abejo, visame tame visuomenės katile, lyg įmagnetintame lauke, augantys vaikai. Kai kurie jau nuo ankstyvųjų metų bijantys pasaulio, kiti – pernelyg drąsūs, kad galvotų apie kitus. Ech, tas pasaulis. Ir kas tas mano tekstas? Tai, viso labo, šiuolaikinių inteligentų, rašančių straipsnius, parodija. Ir tie jau tampa neoriginalūs. O aš norėčiau rašyti įdomius straipsnius. Apie pasaulį ir apie tai, ko šiandien mes neturime, bet galime susimeistrauti/pasigaminti/daryti patys. Bet ne apie tai, ko pas mus begaliniai gausu ir taip – pykčio, purvinos politikos, nepatenkintų valstiečių ir miestelėnų, pinigų trūkumo/pertekliaus ten, kur jo neturėtų būti ir… viso kito. Banalaus pasaulio.

Kas dar norėtų užsikrėsti magiškuoju realizmu ?

Bijai tamsos? Neik į šviesą.